Sunkiausi laikotarpiai gali labiausiai auginti

6/9/2021 1 min read

closeup photo of green plant

Įdomus gyvenimo paradoksas - sunkiausi laikotarpiai gali ir labiausiai auginti, išgryninti gyvenimo prasmę. Kai pasidaro baisu dėl ateities, nusiraminimą randu mylimų knygų citatose. Dalinuosi keliomis iš jų:

  • Apie laisvą valią pasirinkti, kuo būti, net ir sunkiausiomis sąlygomis: “... kai kurie mūsų draugai elgėsi kaip gyvuliai, o kiti buvo tarsi šventieji. Žmogus turi savyje abi šias galimybes; kuri atsiskleis, priklauso nuo jo sprendimų, bet ne nuo sąlygų.” (Viktor E. Frankl, Žmogus ieško prasmės, 2008, 141 p.).

  • Apie tai, kad gyvenimas per trumpas susigūžti kančioje. Kuo prastesnė situacija, tuo didesnė mūsų gerų darbų prasmė: “... pasaulio būklė yra prasta, bet viskas dar pablogės, jei kiekvienas iš mūsų nepadarys geriausia, ką gali.” (Viktor E. Frankl, Žmogus ieško prasmės, 2008, 158 p.).

  • Apie savo nerimo, baimės ir kitų nenormalių vidinių pokyčių priėmimą:“Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu.” (Viktor E. Frankl, Žmogus ieško prasmės, 2008, 28 p.).

  • Apie tai, kad galima susidraugauti net ir su gyvenimo baigtinumo idėja:“Juk mirties neišvengiamybė siaubinga tik tam, kieno sąžinė nešvari.” (Viktor E. Frankl, Žmogus ieško prasmės, 2008, 179 p.).

  • Apie tai, kad mūsų vaikai net ir karo fone yra ne mūsų pažeidžiamumas, o didžiausia stiprybė: “Kai žmonės manęs klausia, turėti jiems vaikų ar ne, aš niekad nesakau ką daryti... Tiesiog sakau, kad šios patirties niekas neatstos. Ir tiek. Jai nėra pakaitalo. Šios patirties neįgysi su draugu. Neįgysi su mylimuoju. Jei nori patirti visišką atsakomybę už kitą žmogų, tvirčiausius saitus, išmokti stipriausiai mylėti, tada verta turėti vaikų.” (Mitch Albom, Antradieniai su Moriu, 2008, 102 p.).

  • Apie atvirumą ir dosnumą: “Gyvenime svarbiausia – išmokti atiduoti meilę ir įsileisti ją.” (Mitch Albom, Antradieniai su Moriu, 2008, 102 p.).

  • Apie savigraužą, jausmą, kad esame nepakankami ir kaltę, kad darome per mažai: “Būdami tobuli, visi žmonės būtų lygūs, taigi kiekvieną būtų galima pakeisti bet kuriuo kitu. Kaip tik žmogaus netobulumas padaro kiekvieną individą nepakeičiamą, nes kiekvienas netobulas savaip. Nė vienas nėra visapusiškas, užtat kiekvienas vienpusiškas, todėl ir ypatingas.” (Viktor E. Frankl, Sielogyda, 2008, 128 p.)