Ką reiškia priimti vaiko jausmus?

6/9/2021 1 min read

Jausmų neigimas didina susipriešinimą: vaikas jaučiasi nesuprastas (V: “Jie manęs negirdi”), o mes pradedame iš kritiško kampo matyti ir vertinti vaiką (T: “Jis manipuliuoja, elgiasi piktybiškai, specialiai nori mane suerzinti”). Tai apriboja empatiją. Priešingai, jei pabandome suprasti ir tyliai ar garsiai įvardiname savo jausmus (T: “Esu sudirgusi, nepavalgiau pietų”; “Man kyla didelė įtampa, kai taip reikia skubėti į darželį ir į darbą”) ir vaiko jausmus (T: “Jis pergyvena, kad turėsime išsiskirti”; “Jis nusivylė ir supyko, kad sulūžo žaisliukas”), tai didina empatiją.

Vaikui nereikia, kad visuomet jam pritartume ar sutiktume su juo (V: “Sesė man trenkė, su ja neįmanoma žaisti”; T: “Tu visiškai teisus”). Jam reikia, kad mes tiesiog pripažintume jausmus ir leistume jiems būti (V: “Sesė man trenkė, su ja neįmanoma žaisti”; T: “Tu jautiesi įskaudinta”).

Kai nepuolame vertinti jausmų, patarti ar rasti sprendimo už vaiką, taip žengiame pasitikėjimo žingsnį ir įgaliname vaiką. Vaikui daug lengviau mąstyti kūrybiškai, kai jo jausmai pripažįstami. Padeda pabandyti įsivaizduoti save vaiko vietoje ir sau priminti, kad mes esame du skirtingi žmonės, mes galime jausti skirtingus jausmus net vienoje toje pačioje situacijoje. Neturime visuomet hiperbolizuotai reaguoti į vaiko išgyvenimus. Kartais tiesiog užtenka paprasto tylaus išklausymo, akių kontakto ar mūsų “Mhm”. Kartais užtenka paprasto pasidžiaugimo kartu. Tose situacijose, kai norime ignoruoti stiprius vaiko jausmus, nuneigti, apkaltinti, moralizuoti, ypatingai pasitarnauja aktyvaus klausymo ir jausmų atspindėjimo įgūdžiai.