Mano žindymo istorija

Mano žindymo istorija

Švelni tėvystė yra apie vaiko fizinių, psichologinių, dvasinių poreikių pažinimą ir atliepimą. Kūdikystėje esminiai poreikiai patenkinami žindant: ne tik mitybos, teisės į sveikesnį gyvenimą, bet ir saugumo, šilumos, ryšio. Susiruošusi aprašyti savo žindymo istoriją, galvoju apie situacijas, kurios man ją simbolizuotų.

Pirmąsyk tapau mama. 37 nėštumo savaitė ir 5 dienos. Dar visą baltą, lipnią naujagimę uždeda man ant krūtinės. Jaučiu, kaip kūną užplūsta oksitocinas. Medicinos personalas palieka mus vienus. Bandau pažindyti, niekaip nepavyksta. Ji greitai užmiega, pirmomis dienomis vargstame žadindami. Svoris krenta – jau daugiau nei 10 proc. Priešpienio daug, bet ji nemoka žįsti. Maitinu šaukšteliu, kuris atrodo milžiniškas prie jos burnytės.

Pirmagimei 10 mėn. Gulime ligoninėje. Gydytojas paskiria viena lašeline mažiau, nes  žindau. Ačiū Dievui, nereikės iš naujo vesti kateterio į tą mažą rankutę.

Antrąsyk tapau mama. Buvo gimdymo komplikacijų, tad mus su mažąja porai valandų atskyrė. Nors sukasi galva, apsimetu normalia, kad tik greičiau atneštų vaiką pamaitinti. Atneša, maitinu, mums abiems sekasi puikiai. Ramu.

Mažajai 5 mėn. – ji didžiausia pieno fanė. Anksčiau galvojau, kad žindymas yra mano pareiga. Susilaukus antros dukters ėmiau galvoti, kad tai – privilegija. Kokiu gi kitu laiku galėčiau pagulėti išsidrėbusi vidury dienos? Kai vakare po maudynių paguldau ir priartėju prie jos, žino, kas laukia. Kartais kvatoja iš džiaugsmo balsu.

Jordan Witt nuotr. / unsplash.com

Visuomenėje apie žindymą dažnai kalbama pasitelkiant kraštutinumus. Viena pusė jį apibūdina idealistiškai, kalba kaip apie malonumą teikiantį, savaime suprantamą dalyką, kita pusė išryškina žindymo sunkumus, itin skausmingą, nemalonią patirties pusę. Šie keli ryškiausi mano žindymo istorijos kadrai man reiškia, kad žindymas yra visoks. Man tai jausmingas, kartais skausmingas, iki kaulų smegenų paliečiantis procesas. Pradžioje dėl jo gali tekti pakovoti. Tai kaip šokis, kur abu partneriai – mama ir kūdikis – turi išmokti žingsnelius. Kai pora susigroja, šokis tampa lengvas, pradeda džiuginti. Nepaisant visų sunkumų, žindymas man pirmiausia reiškia nesuskaičiuojamą skaičių valandų, kurias praleidau labai arti kiekvieno savo vaiko.

Kai pirmąkart laukiausi, lankiau puikius žindymo kursus, organizuojamus sertifikuotos žindymo konsultantės Rasos Siudikienės (www.mamospienas.lt). Man šie kursai padėjo atskirti patikimą informaciją nuo mitų, supažindino su žindymo fiziologija, pagrindiniais pieno gamybos principais. Prisipažinsiu, nėštumo metu kartais pasvarstydavau  “Kam čia reikia mokytis apie žindymą? Juk čia natūralus dalykas.” Tačiau po gimdymo džiaugiausi, kad turiu aiškią poziciją šiuo klausimu. Dar ligoninėje (naujagimiui palankioje) kiekviena slaugytoja ateidavo su vis skirtingais patarimais apie žindymą, tie patarimai kartais iš esmės prieštaraudavo vieni kitiems. Mamų, močiučių, draugių nuomonės susidūrus su žindymo problemomis taip pat skyrėsi. Turbūt būčiau visai susipainiojusi, neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne mano pačios pasiruošimas.

Pirmagimę žindžiau beveik 1 m. 8 mėn. Pirmus 6 mėn. maitinau išimtinai pienu, pagal poreikį, be jokio grafiko, nes man taip buvo paprasčiausia. Vėliau pamažu įvedžiau kitą maistą. Nuo 1 m. maitinau prieš miegą ir nakties metu, arba norėdama nuraminti, kai vaikas užsigaudavo, susijaudindavo, pervargdavo svetimoje vietoje. Atjunkyti sprendimą priėmiau jau pusę metų besilaukdama antrojo vaiko. Atsimenu, vieną vakarą laikiau vyresnėlę ant rankų ir pradėjau pasakoti istoriją apie leliuką, kuris gyvena pilve: kaip jis auga, kokio jis dydžio (buvo sėklytė, riešutėlis, dabar jau didesnis už obuolį), kad jam reikia maisto iš manęs. Sakiau: “O tau taip patinka kitas maistas, tu juk viską mėgsti valgyti.” Ji supratingai klausė, žiūrėjo į mane ir užmigo ant rankų. Tąnakt atsibudo du kartus ir nurimo, kai pasiūliau atsigerti iš puodelio. Kitas naktis nebesikėlė, pieno nebeprašė. Tačiau stengiausi dažniau ją glausti, myluoti, kad baigus žindymą, kūniško kontakto ji nesijaustų praradusi.

Žindydama antrąją dukrą galvoju, kad pirmieji žindymo metai yra prigimtinė vaiko teisė. Norėčiau maitinti kiek ilgiau nei pirmąją dukrą vien dėl pieno stebuklingos galios apsaugoti vaiką nuo virusų. Vis dėlto galvoju, kad jei mamai žindant jau paūgėjusį vaiką yra labai nemalonu, reikia pasitikėti kūno siunčiamais signalais. Didesniam vaikui svarbiau yra laiminga, pailsėjusi, besimėgaujanti gyvenimu mama nei pats žindymas.

Kokiomis nuostatomis vadovavausi?

  • Pienas gaminasi galvoje. Dauguma norinčių žindyti moterų gali tai daryti. Nustatyta, kad sėkmingiau žindo brandesnio amžiaus ir aukštesnio išsilavinimo moterys. Visų pirma, svarbu teigiamai nusiteikti žindymo atžvilgiu, t. y. Susitarti su savimi, kad tai yra prasminga ir graži motinystės dalis, didžiuotis savimi, kad deginu kūno riebalus ir gaminu kūdikiui geriausią maistą šiame pasaulyje. Antra, svarbu tą galvą pripildyti tinkama informacija dar besilaukiant.
  • Pienas pats nepasibaigia, kol mama maitina. Pieno gaminasi tiek, kiek vaikas jo suvalgo. Kai pergyvenau, kad dėl gerklės skausmo vyresnėlė kelias dienas atsisakė žįsti, išgirdau istoriją apie moterį, kuri dviems savaitėms buvo išvykusi į kelionę, pieno nenusitraukinėjo, o grįžusi vėl sėkmingai žindė savo dvimetį sūnų.
  • Jokių mišinukų po ranka. Kartais gali atrodyti, kad nieko tokio turėti atsarginį sprendimą. Bent jau mano istorijoje buvo ne viena situacija, kur lengvesnis kelias būtų buvęs duoti mišinuką ir buteliuką. O kartais vaikai po vieno-kito mišinuko paragavimo pasirenka jį, o ne mamos pieną, galbūt po mišinuko išmiega visą naktį ar pan. Nesinori čia rašyti apie palmių aliejų ir pieno miltelių žalą, net po vieno karto padidėjančią alergijų riziką. Svarbiausia, kad neskubant rinktis lengvesnio sprendimo, atsiranda teisingesnis, situacija išsisprendžia.
  • Krizių valdymas. Krizėmis galėčiau pavadinti keliasdešimt krūties uždegimų, kurie mane nuolat lankė pirmais abiejų mergaičių žindymo mėnesiais. Stiprus skausmas, šaltkrėtis, staigiai kylanti aukšta temperatūra, raudoni plėmai. Kai kurioms moterims, kai pieno gamyba labai gausi, laktostazės yra neišvengiamos. Man jas paskatindavo aptempta apranga, sušalimas, karštesnės dienos, kai vaikas suvalgo mažiau pieno, netinkama miego poza ir dar nežinia kas. Su laiku išmoksti nepasiduoti dėl krizės, o jas numatyti ir įvaldyti. Pajutus krūties uždegimo pradžią svarbu dažniau maitinti iš tos pusės, karštame duše gerai sušildyti skaudamą vietą, kylant temperatūrai išgerti antiuždegiminių vaistų (tų, kurie nepatenka į mamos pieną, pvz. ibuprofen).
  • Žindančių mamų draugystė yra tikra draugystė. Svarbu turėti kam paskambinti sunkiomis akimirkomis. Aš turiu šešis vaikus žindžiusią tetą, kuri man atrodo kaip švelnios motinystės simbolis.

Rašau šią istoriją ir žindau. Šis tinklaraštis yra žindymo ir migdymo valandų vaisius.

Rekomenduoju:

  1. Vitkauskas „Žindymas – nepakeičiamas kaip motinos meilė“.
  2. mamospienas.lt– žindymo kursai, video paskaitos, nemokami skaitiniai aktualiomis temomis, pvz. apie žindančių moterų mitybą.
  3. Fb grupė „Viskas apie žindymą”.
  4. La Leche lyga ir jų organizuojami žindančių moterų susitikimai:  https://www.facebook.com/LLLLietuva/.

Dave Clubb nuotr. / unsplash.com

Čiulptukas žindomam pagal poreikį kūdikiui: Avent ultra soft čiulptukų apžvalga

Čiulptukas žindomam pagal poreikį kūdikiui: Avent ultra soft čiulptukų apžvalga

Pirmą dukrytę auginau be čiulptuko. Žindžiau pagal poreikį, ilgai, dažnai ir daug. Pagal poreikį žindau ir mažąją. Žinau, kad be čiulptuko galima išsisukti, bet ar tikrai verta?

Tarp mano mergaičių 2 m. skirtumas, tad veikti tikrai yra ką. Dar prieš gimstant mažajai žinojau, kad šįkart čiulptuką siūlysiu. Kai užsivedė pieno gamyba, kūdikėlis išmoko tinkamai apžioti krūtį, išmokau atpažinti alkio ženklus, taip ir padariau. Kodėl taip nusprendžiau?

  • Mašinoje, vežimėlyje, nešynėje, taip pat užmigdytą prie krūties vaikutį perkeliant į lovelę čiulptukas yra rimtas pagalbininkas;
  • Su dviem vaikais kiekviena rami minutė yra verta šlovės;
  • Įvardinami čiulptukų minusai man atrodo sąlyginai daug mažesni nei vaiko ir mamos patiriamas stresas, jei jis įsiverkia, o mama negali tuoj pat padėti (pvz. vairuoja, yra  kur nors lauke toliau nuo namų su mažiukais vaikais ir pan.);
  • Mano žindymo atveju, kai pieno per akis, vaikas pasisotina greitai, o paskui pyksta, kad bėga pienas, nori tiesiog žįsti, čiulptukas taip pat gelbsti.

Pradžioje naudojome kaučiukinį vyšnios formos čiulptuką, bet jie labai greitai nusidėvi ir per porą savaičių pasidaro lipnoki, pradeda kibti dulkelės. Tada perėjome prie Avent klasikinio dėl girdėtų rekomendacijų, patikimo gamintojo, mielo dizaino. Jis visai tiko, nors man atrodė gana kietokas.

Pasitaikius progai testuoti Avent ultra soft, susidomėjau ir štai, jau savaitė čiulptukus mažoji naudoja. Kuo jie man patinka?

  • yra minkštesni už klasikinį Avent čiulptuką;
  • sparneliai lankstūs, nepalieka nuospaudų ant veiduko;
  • lengvai nusiplauna, aptakios formos, nėra, kur kauptis nešvarumams;
  • gražaus dizaino, apvalūs, pastelinių spalvų;
  • pakuotėje jų yra du, kartu su sterilizavimo dangteliu, tad visuomet gali turėti švarų atsarginį, patogu nuplauti.
Moters kūne, esi stipruolis

Moters kūne, esi stipruolis

Kai susilaukiau pirmagimės, patyriau santykių su savo kūnu renesansą. Stebėjausi, kaip vis mano pačios peiktasis gebėjo iš mažos sėklytės užauginti žmogų. Jis išsipūtė kaip balionas, o paskui susitraukė ir apsimetė, kad čia nieko tokio neįvyko. Kūnas pats žinojo, kaip tą žmogų pagimdyti, o vėliau jį  pusę metų maitino vien iš savo atsargų.„Drauguži, tu pavarai“, norėjosi kartais pasakyti.

 

Frida Kahlo, „Šaknys“, 1943.

Perskaičiusi vis kokį straipsnį, atrasdavau tai iš naujo. Štai, pavyzdžiui, naujausiuose moksliniuose tyrimuose nustatoma, kad nėštumo metu vaisiaus DNR ir ląstelės gali įveikti hematoencefalinį barjerą ir atsiduria motinos smegenyse. Tai siejama su mažesne motinos vėžio rizika. Tad po gimdymo kūnas tiesiogine to žodžio prasme atjaunėja ir regeneruojasi.

Motinos pienas keičia savo sudėtį kasdien, priklausomai nuo signalų apie kūdikį. Žindomi kūdikiai mažiau serga, nes su pienu gauna reikalingus antikūnius. Pasitaiko atvejų, kai motinos žindo du skirtingo amžiaus vaikus ar globotinius. Kūnas sureguliuoja, kad skirtingo amžiaus vaikai, žindomi iš skirtingų pusių, gautų savitos sudėties pieną.

Atsimenu, dar paauglystėje mokyklos draugė pasakojo įspūdžius apie gyvenimą su kelių mėnesių amžiaus broliu. Ji tuomet suprato moterų figūrai būdingo liemens linkio paskirtį: čia labai patogu atremti nešiojamą mažylį. O ar žinojote, kodėl dažnai mamų kairioji ranka raumeningesnė už dešinę? Nes kairėje rankoje mamos nešioja kūdikį, kol su kita ranka atlieka įvairius buities darbus. Nustatoma, kad kairėje pusėje kūdikius dažniau glaudžia iki 85 proc. moterų. Pasirodo, kad glaudžiant kūdikį kairėje kūno pusėje, aktyvuojamas dešinysis smegenų pusrutulis. Jis atsakingas už kalbą ir emocinių signalų interpretaciją. Šie gebėjimai yra esminiai, kuriantis motinos ir vaiko ryšiui.

Jis, mūsų kūnas, pats žino, kaip tvarkyti reikalus. Ir mes dažniausiai tos vidinės jo išminties visai nematom. Pripažinkime, niekas kitas mūsų kūno taip nepeikia kaip mes pačios. Nuolat užsiimame psichologiniu smurtu prieš jį.

Jis vertas besąlyginės meilės ir pagarbos. Ir aš čia nerašysiu apie tą meilę, kuri pasireiškia, kai nuvažiuoji ir pati sau nusiperki perlų auskarus. Kiekvienai ta meilė suvokiama skirtingai, svarbu atrasti savo būdus. Tačiau norisi akcentuoti, kad tai, kaip santykis su mūsų kūnu reikšis, turės didelės įtakos mūsų dukterų santykiui su savuoju kūnu. Aš jau pastebėjau, kaip mano dvimetė prieš maudynes vonioje išsitraukė svarstykles ir atsistojo „įvertinti savo svorio“, kopijuodama mane. Lygiai taip pat ji nukopijuos ir meilę ar nemeilę sau. O norėčiau, kad ji nuo pat mažens galvotų:„Mano kūne, esi stipruolis. Tu gali viską.“

Kaip išlaikyti kūdikį ramų viešoje vietoje? Dviejų vaikų mamos gudrybės

Kaip išlaikyti kūdikį ramų viešoje vietoje? Dviejų vaikų mamos gudrybės

Esu už tai, kad su vaikais mamos  eitų ten, kur norisi (ten, kur įleidžia). Tikiu, kad tėvystė gali būti laiminga tik tuomet, kai neužsidaroma už savo namų sienų, o šeima jaučiasi laisva judėti ir išlieka socialinio pasaulio dalimi.

Tad nuo pirmosios dukters gimimo, kelias savaites ramiai susipažinę namuose, mes ėmėme judėti kartu su kūdikiu: ėjome į parduotuves, kavines, koncertus, parodas, kiekvieną sekmadienį lankėmės bažnyčioje, keliavome mašina po Lietuvą, ėjom į daugybę draugų vestuvių, keliskart skridom lėktuvu ir t. t. Dažnai kūdikį palikti artimiesiems ir išeiti be jo yra keblu, ypač kai jis maitinamas mamos pienu be buteliuko. Vaikui augant, išėję kur nors su vyru dviese, netrukus imdavom ilgesingai žiūrėti į kitus vaikus ir juokauti, ką dabar mūsų vaikas veiktų.

Kokia tokio požiūrio nauda?

* Auginamas ne super-sterilioje aplinkoje kūdikis įgyja atsparumą;
* Tėvams nereikia budėti prie telefono, pavyksta pabūti kiek ilgiau, jaustis „čia ir dabar“;
* Šeima linksmai gyvena, o ne laukia „kol vaikai užaugs…“;
* Sumažinamas motinystės nuobodulys (o toks būna, kai imi klimpti rutinoje).

Taigi, ką daryti, kad ne tik išeitum į viešumą, bet ir jaustumeis ten gerai? Kaip netrukdyti kitiems ir išlaikyti kūdikį ar mažą vaiką pakankamai ramų ten, kur to reikia? Čia pateikiu sąrašą mažų savo gudrybių ir patarimų.

1. Svarbiausia „susidėlioti galvoje“. Viskas prasideda nuo mamos ir tėčio ramybės bei pusiausvyros. Atsimenu savo, pirmų mėnesių mamos, baimę, kad vaikas atsibus ir ims verkti. Mane šaltas prakaitas išpildavo apie tai pagalvojus. Na, bet realybėje tai neatsitikdavo taip jau dažnai, o jei ir atsitikdavo – tai kas čia tokio? Kas atsitiks, net jei vaikas visu garsumu pravirks? Juk užtruks gal 10 sekundžių išeiti už durų ir jį nuraminti. Ar dėl to verta išvis niekur neiti iš namų? Vaikui augant, svarbu turėti realius lūkesčius: vaikas visą laiką nesėdės prisegtas vežime, bet jį galima išmokyti tyrinėti pakankamai tyliai. O jei ir kils triukšmo, nereikia jaustis pernelyg kaltam. Mano vyras yra pasakęs: „Lietuvoje vaikai triukšmauja per mažai. Lietuviai turėtų džiaugtis, kad aplink girdisi vaikų keliamas triukšmas. Tai reiškia, kad apskritai yra vaikų ir gerėja Lietuvos demografinė situacija.“.

2. Kol vaikas ramus – nieko nekeiskite :D. Kai buvome „pirmakarčiai“ tėvai, iš to entuziazmo dažnai vaiką perstimuliuodavome – traukdavome ramią iš vežimo, kad parodytume, kokia čia užaugo, o paskui stebėdavomės, tai kodėl nebeguli vežime, padėta atgal? Žodžiu, jei vaikas miegojo ir ką tik pabudo, nepulkite nieko keisti. Paprastai jis paguli, apsidairo, nusižiovauja, ima krutėti, o tik tada skleidžia garsus. Taip pat, jei vaikas kažkuo susidomėjo, pvz. Žaisliuku ar skėčių stovu, tuo metu nesiūlykite kito daikto ar veiklos. Taip išlošiama laiko.

3. Pradėkite siūlymus nuo prasčiausios alternatyvos 😀 . Pradžioje pabudusį, apsižvalgiusį ir jau zirzaujantį kūdikį pradžiuginkite atidarydami vežimo gaubtą, tada pasiūlykite kokį daiktą, vėliau paimkite ant rankų ir pasėdėkite kartu, ir tik pabaigoje pradėkite vaikščioti ir rodyti įdomybes. Pradėjus nuo geriausios alternatyvos, labai sunku grįžti atgal. Pasitikrinkite: esate mažas vaikas ir mama turi jūsų žaisliuką, mašinos raktus, obuolį, traputį ir sausainį. Kokia hierarchijos tvarka? Atsakau: 1. Žaisliukas; 2. Traputis; 3. Obuolys; 4. Mašinos raktai; 5. Vėl obuolys; 6. Vėl raktai; 7. Sausainis; 8. Raktai su sausainiu.

4. Nesukite galvos dėl kitų patarimų. Kiek žmonių, tiek nuomonių: vaikui šalta, vaikui karšta, reikia supti ar nesupti, nešioti taip ar kitaip? Tai tik jūsų reikalas. Jūs geriausiai pažįstate savo vaiką, jūs viduje geriausiai žinote, ko jis nori ir ko jam reikia. Juk jūs komanda.

5. Žindykite. Esant poreikiui ir jei vaikas gali susikaupti, žindykite prie kitų. Aš naudoju žindymo skarą, kuri uždengia, bet paliekamas tarpelis viršuje, tad galiu matyti savo vaiką, o žindymo proceso niekas nemato. Daug pokalbių įvyksta be tavęs, jei kaskart išeini maitinti atskirai. Gali būti, kad visą vakarą taip ir teks praleisti už durų. Maitinant ten, kur reikia ir kada reikia, laimi visi.

6. Nešiokite nešynėje. Kūdikis jaučiasi kaip mamos pilve, ne taip greitai nuvargsta nuo aplinkos stimulų, o mama gali laisvai pabendrauti.

 Kiekvienas turi gauti pagal poreikius. Vaikui saugiausia, kai šalia yra jo tėvai. Namai, ten kur tėvai. Bet jis ateina į šeimą, kuri irgi turi savo poreikius. Jei tėvai jaučia norą judėti, eiti, keliauti, vaikas tikrai prisitaikys, patirs šimtąsyk mažiau streso nei pasilikdamas kažkur toli nuo tėvų ir ilgam su kitais.

#breastfeeding #babywearing #travelwithababy #kiekvienampagalporeikius #švelnitėvystė