Mums trūksta švelnumo

Mums trūksta švelnumo

Apibaru vaiką, kad išpylė arbatą. Vyras niekur neranda, kur praeitais metais padėjo kalėdines lemputes. Visi vairuoja kaip išprotėję. Gana rimtai apsvarstau Geležinės lapės pasiūlymą Susipykti su visais, tada nereikės pirkti tų nelaimingų kalėdinių dovanų”.  Facebook platybėse akį patraukia vaizdinga skritulinė diagrama: Kodėl pykstu?”. Atsakymas: „Nežinau“ 100 proc. Juokiuosi.

Mums trūksta švelnumo. Šv. Kalėdų laukimas yra kaip devintas nėštumo mėnuo. Norisi sukti lizdą, kuoptis ir jaukintis namus, perkraustyti spinteles, išskalbti užuolaidas, duoti darbo orkaitei. Vidumi jaučiam – reikalas rimtas, svarbu pasiruošti. Tik laukdami to dvasinio gimimo kartais pamirštam, kad kūdikėliui svarbiausia ne išmanūs Advento kalendoriai, iščiustyti namai, skaniausi valgiai ir kvapą gniaužiančios dovanos artimiesiems. Džiaugsmingam gimimui labiausiai reikia švelnumo, ramybės, šilumos, minkštos ir mylinčios širdies. Nuostabu, jei pastarieji lydi fizinius pasiruošimo aspektus.

Aš siūlau švelnumo eksperimentą:

  • Švelnumą sau. Atsipalaidavimą, perfekcionizmo ir savigraužos paleidimą, savo fizinio kūno priėmimą ir draugystės su vidumi puoselėjimą. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kasdienis mechaniškas nusišypsojimas savo atvaizdui veidrodyje gerina ilgalaikę emocinę būseną. Vadinasi, kaskart stabteldami, kai susiruošiame save papeikti, įžeisti ar nuvertinti, galime kalnus nuversti savivertės srityje. Jei trūksta įkvėpimo, pagalvokite kokia maža tikimybė buvo, kad būtent tokia spermatozoido ir kiaušialąstės kombinacija atsirado šiame pasaulyje ir užaugo unikaliu ir vieninteliu žmogumi. Tai jūs.
  • Švelnumą mylimajam. Tie, kuriuos mylim labiausiai, mato mus pervargusius, nerimaujančius dėl dalykų, apie kuriuos nedrįstame šnekėtis su išoriniu pasauliu, piktus nežinia dėl ko. Tas atvirumas iš dalies reiškia santykio gelmę, bet kartais lengviausia išsilieti ant tų, kurie arti. Koks puikus Advento pasiryžimas būtų nebambėti poruojant paklydusias vyro kojines. Suprantat, apie ką aš čia – begalinė erdvė pokyčiams.
  • Švelnumą savo vaikams. Tėvų darbas yra brėžti ribas. Tačiau kartais taip įsijaučiame į kontroliuojantį vaidmenį, įsibaiminame ir įsijautriname, kad pamirštame pasitikėti savo vaikais. Mudu su vyru vis nustembam, kaip mūsų dukros pasirodo esančios žingsniu priekyje nei mes galime pamanyti. Vaikams nėra nieko neįmanomo, jei leidžiame būti laisvais ir neforsuojame jų augimo. Štai, prieš kelias dienas ant mano palangės pražydo gėlė. Gal penkiolika baltų žiedų. Aš ją karts nuo karto palaistydavau, patraukiau į saulėtą vietą, nušluosčiau dulkes nuo lapų, bet ne aš pražydau už ją. Ji pražydo pati, kai jai atėjo laikas. Ir visai nereikėjo skubinti ir graužti jos, kodėl dar nežydi, o gal pražydo kažkaip netinkamai, kad, draugų ir kaimynų gėlės žydi dažniau ir geriau. Gaila, bet su vaikais kartais taip elgiamės. Puikus Advento pasiryžimas būtų leisti jiems pagyventi savo tempu, sudaryti sąlygas daug laisvai žaisti ir būti šalia, kai jie norės dalintis savo džiaugsmais ir atradimais.
  • Švelnumą aplinkiniams. Jei ateiname į kambarį, pilną žmonių, su nuostata, kad jų nemėgstame, būtinai susirankiosime visus argumentus, kurie šią nuostatą patvirtins. Valkatos Pilies gatvėje, rusišką muziką klausantys troleibusų vairuotojai ir savo vakarienes demonstruojančios vlogerės – visi turi savąją istoriją ir su visais įmanoma rasti bendrą vardiklį.

Šis gruodis savo šviesumu ir baltumu mums dovanoja galimybę nepražiopsoti Advento. Tai puiki proga mokytis būti švelniais. Gal tai įkvėps ką nors kitą prisijungti prie eksperimento ir taip užsives švelnumo grandinė?

Paul Green nuotr. / unsplash.com

Vaikų auginimo džiaugsmų TOP3

Vaikų auginimo džiaugsmų TOP3

Internetiniuose portaluose dažnai galima rasti straipsnių „5 priežastys, kodėl verta pamėgti avokadą“ arba „10 teiginių, kurių negalima sakyti besilaukiančiai moteriai“. Prieš kurį laiką man į galvą toptelėjo vaikų auginimo džiaugsmų topas:

1. Gyvas savo vaikystės prisiminimas ir pergyvenimas iš naujo. Daug dalykų, kuriuos buvai pamiršęs, vėl įtrauki į kasdienę rutiną: plastilinas, „Ką žmonės dirba visą dieną?“, Telebimbam, botai, kai palyja, ilgas sliekų stebėjimas, atsitūpus vidury gatvelės, žavėjimasis mėnuliu daug kartų per vakarą ir kiti puikūs dalykai.

2. Juokai. Tobulėjant vaikų kalbai atsiranda visai nauja juokų kategorija šeimos gyvenime. Naujais žodžiais pasipildo ir šeimos žodynas, pvz. apesinytė (princesytė), gak (dar), kuniutė (knygutė) ir pan. Juokai gali gimti bet kuriuo metu, net vidury nakties, kai vaikas kalbėdamas per miegus prašo sriubytės. Juokingos situacijos nuolat aptarinėjamos išplėstinėje šeimoje, su tetom ir dėdėm, seneliais ir proseneliais.

3. Ryšys. Top’o karalius – santykis su nauju žmogum, nuolatinis fizinis ir psichologinis artumas, saugumas. Atsimenu iš savo vaikystės, kad kažkur einant vėlai vakare su mama, būdavo taip drąsu, kad nieko negero negali atsitikti. Mama neleis. Gera pajausti, kad savo vaikui esi saugumo garantas, kai susapnuoja košmarą, nustoja skaudėti, kai papūti pirštą, ir norisi dalintis atradimais.

Marcelo Silva/unsplash.com nuotrauka

Kiek kartų sunkiau auginti du vaikus?

Kiek kartų sunkiau auginti du vaikus?

Kai antrąsyk laukiausi, labai traukė pokalbiai su dviejų vaikų tėvais. Vieni, dalindamiesi patirtimi, sakydavo, kad auginti du vaikus nėra taip jau sunku, kaip galima manyti, na, gal pusantro karto sunkiau nei prieš tai. Kiti, įsivažiuojant pokalbiui, įspėdavo neturėti per didelių lūkesčių, nes su dviem pametinukais vaikais yra sunkiau, nei būtų, pavyzdžiui, auginant dvynukus – galima sakyti, trigubai sunkiau, nei buvo su vienu.

Šįryt, sukdama ratus vežimėliu, galvojau: tai kiek kartų mums su dviem vaikais yra sunkiau, nei buvo prieš tai? Ir kas gi lemia nuomonę, kad du pametinukus auginti yra trigubai sunkiau nei vienturtį vaiką? Tad grįžusi ėmiau ir surašiau visus sau tikėtus ir netikėtus aspektus. Pradėsiu nuo sunkesnių, nei tikėjausi, momentų.

  1. Pirmagimio krizių paūmėjimas. Turbūt daugumai teko girdėti apie tokį plačiai paplitusį reiškinį kaip dvimečio krizė. Tuomet įsivaizduokite vaiką, kuris kaip tik labai pamėgo žodžius „ne“ bei „aš pats“ ir tuo pat metu buvo negailestingai nukarūnuotas. Iki šiol besąlygiškai mylėtas tėvų, močiučių ir senelių, dabar turi tobulą kniurksintį konkurentą. Kitų akyse jis pernakt tampa didžiuoju, ir tikrai labai sunku suvaldyti savo lūkesčius apie dvimečio emocijų savireguliaciją. Natūraliai krizė, kuri gal nebūtų buvusi tokia aštri, paūmėja, nes mamos rankos labai dažnai užimtos, tenka dalintis dėmesiu, o dar prisideda visos šeimos nuovargis dėl naujo gyvenimo ritmo ir naujagimio čepsėjimo naktimis.
  2. Skirtingo amžiaus vaikų poreikiai. Jei kūdikį reikia kuo greičiau įkišti į kombinezoną ir guldyti į vežimą, didysis kaip tik su pasimėgavimu pareiškia „aš pats“ ir bando segtis paltuko sagas. Jei mažasis pabus vos vežimui sustojus, tai vyresnį sunku prikalbinti palikti visus pagaliukus ir akmenukus bei žygiuoti pirmyn. Žanro klasika pavadinčiau momentą, kai vienas pagaliau užmiega, o kitas pabunda, tvirtai žinodamas, kad jo poreikiai privalo būti patenkinti.
  3. Mamos kūno nuovargis po nėštumų ir gimdymų. Mamos sveikata labai svarbi vaisiui, vėliau – žindomam kūdikiui. Pastebėjau, kad antrojo nėštumo metu ir po jo dažniau kibo peršalimo ligos. Besilaukdama bardavau save už kiekvieną pirmagimės kilstelėjimą ir nepasirūpinimą savo poilsiu. Ką jau kalbėti apie proporcijų svyravimus, po kurių kūnas turi atsistatyti.

Tačiau, nepaisant šių sunkumų, gimus antram vaikui užplūdo toks lengvumas, kad netrukus tvirtai žinojau, jog norėčiau turėti dar daugiau vaikų. Jei įdomu, kokie tie „lengvumai“ ir kodėl su dviem pametinukais yra tik truputį, na, pusantro karto, sunkiau, kviečiu skaityti toliau.

  1. Komandinis darbas ir sutuoktinių ryšio dinamika. Kartais pasijaučiu, lyg žaistume kokį komandinį žaidimą. Vienas vaikas – man, kitas – tau, dabar apsikeičiame, ir… Pergalė! Abu užmigdyti. Įgudę žaidžiame be žodžių, per krizes vienas kitą palaikome. Niekada nebūna taip, kad neturėtume ką veikti. Jausmas toks, kad dabar mudu dirbame petys į petį, esame šeimos uola, atsakingi už mažųjų saugumą ir gerovę.
  2. Darbo našumas. Iki šiol mane stebina užplūstantis džiaugsmas, kai per tą patį laiką pavyksta padaryti taip, kad šeimos narių poreikiai būtų patenkinti. Bežindant mažąją, vyresnėlė ateina ir prisiglaudžia šalia, skaitome knygą. Smagu vaikus maudyti kartu, tikra laimė, kai pavyksta abi vienu metu užmigdyti. Antrasis vaikas atkeliauja į šeimą, kur jau yra nusistovėjęs vaikiškas ritmas, jis natūraliai įsilieja į šią rutiną. O jei dar taip kaip mums netyčia pavyksta pagimdyti abi mergaites tą pačią metų dieną, sutaupai rūbeliams ir gimtadieniui.
  3. Ankstesnė patirtis. Kūnas turi atmintį. Antrasis gimdymas greitesnis, žindymas sklandesnis, antrasis vaikas greičiau auga. Esu jau kitokia mama – nebepildau žindymo žurnalo, nežadinu valgyti naktimis kas keturias valandas, labiau pasitikiu savimi.
  4. Vaikų ryšys ir netikėta vyresnėlio branda. Man įstrigo mintis iš vieno seminaro apie pasiruošimą antrojo vaiko gimimui: „Nukarūnavęs savo karaliuką, jam padovanoji viso gyvenimo draugą.“ Visi smagiausi mano pačios vaikystės vaizdiniai įtraukia seserį. Būdavau pasiruošusi prikulti kiekvieną, kuris drįstų ją nuskriausti. Panašią atsakomybę stebiu savo dvimetės elgesyje: ji pirma atbėga prie lopšio, sesei atsibudus; sunerimsta, kai mažoji ima verkti; „Čia MANO leliukas“, – su pasididžiavimu pareiškia praeiviams; yra įsijautusi į pagalbininkės vaidmenį. Kadangi mano rankos dažnai būna užimtos ir neturiu galimybės padėti kiekviename žingsnyje, vyresnėlė darosi savarankiškesnė, greičiau įvaldo naujus įgūdžius. Džiaugiuosi netikėta jos branda. Turės ko išmokyti mažąją. Kaip mano anyta sako: „Auklėjome pirmą vaiką, o jis savo pavyzdžiu auklėjo kitus.“

Apskritai, kalbant apie vaikus, negali būti skaičiavimo. Tačiau norėjosi šmaikščiai pavaizduoti, kad sunkumai po antrojo vaiko gimimo yra laikini, o „lengvumai“ esminiai.

Man rodos, kuo daugiau namuose gyvybės, tuo mažiau juose perfekcionizmo ir įtampos. Man labai džiugu matyti, kad artėjame prie itališkos šeimos savimonės – namai vis pilnesni. Meilės ir vietos visiems užteks. Du vaikus auginti yra tik truputį, na, pusantro karto, sunkiau, o džiaugsmo begalybę kartų daugiau.

Su mažais vaikais į šv. Mišias: misija įmanoma?

Su mažais vaikais į šv. Mišias: misija įmanoma?

Mėgstamas mūsų dvimetės dukters žaidimas vadinasi „Bažnyčia“. Viskas vyksta taip: ji į krepšelį susikrauna daiktus ir tyliai, iškilmingai įžengia į kambarį, pasėdi, tada atsistoja, sugieda „Aleliuja“, atsiklaupia, paprašo manęs, kad imituodama kunigą nubrėžčiau kryžiuką jai ant kaktos ir taip šios „apeigos“ baigiasi. Toliau žaidžia, kad keliauja pramogauti į vaikų kambarį ar į kavinę, ką mes dažnai taip pat darome sekmadieniais.

Šis žaidimas man leidžia pasidžiaugti dėl dviejų dalykų: šv. Mišios mūsų dukrai yra natūrali, pažįstama gyvenimo dalis, ir jos galvoje pradėjo formuotis  į jas teigiamas požiūris. Nuo jos gimimo keliaudavome į šv. Mišias kartu, dabar keliaujame jau keturiese. Per tą laiką girdėjau skirtingų nuomonių apie vaikų dalyvavimą šv. Mišiose, pastebėjau įvairių reakcijų į mūsų vaikus, teko permąstyti keletą dalykų, kuriais norisi pasidalinti.

Leiskime kiekvienam dalyvauti pagal galimybes

Močiutė man papasakojo linksmą nutikimą jos parapijoje. Šv. Mišių metu vaikštinėjo mažas berniukas. Netriukšmavo, nebėgiojo, tiesiog vaikštinėjo, tyrinėdamas aplinką. Vyresnio amžiaus moteriškei tai pasirodė nederamas elgesys, ir ji pradėjo drausminti vis pro šalį praeinantį vaiką. Tuo tarpu kunigas nutraukė pamokslą ir kreipėsi į šią moterį: „Palikite berniuką ramybėje. Leiskite šventose Mišiose kiekvienam dalyvauti pagal savo galimybes.“ Vėliau mąsčiau, kad paprastai svetimus vaikus (esant reikalui ir visai be jo) tramdo tos moteriškaitės, kurios į šv. Mišias ateina vienut-vienutėlės.

Tėvams svarbu suvokti, kokios yra atitinkamo amžiaus vaiko galimybės. Maži kūdikiai, maitinami pagal poreikį, prabudę sunkiai nurims nepažindyti, norės būti nešiojami. Metinukai yra užprogramuoti judėti, tad naivu iš jų tikėtis, kad visą valandą išsėdės vienoje vietoje neskleisdami jokio garso. Net ir vyresniems vaikams žaidimas yra pagrindinis raidos uždavinys, esminė pasaulio pažinimo dalis, tad nenuostabu, kad jiems bus sunku nustoti žaisti.

Šių poreikių atliepimas neskatina blogų įpročių. Net jei atrodo, kad vaikai užsiima pašaliniais dalykais, jie stebi aplinką, vis geriau supranta egzistuojančias ribas. Judėjimas tėra natūrali tam tikro raidos tarpsnio būsena. Remiantis psichologiniais tyrimais, vaikų atmintis geriau veikia, kai jie juda. Tad pradėję kalbėti, tikėtina, nustebins jus, nes mintinai mokės maldas ir giesmes. Vaikai geriausiai mokosi iš pavyzdžio, imituodami tėvų elgesį. Tad svarbiau ne auklėti mažuosius šv. Mišių metu, o atkreipti dėmesį į savo paties kūno kalbą, išlaikomą rimtį, susikaupimą, rodomą pagarbą.

Žinoma, ribos turi būti brėžiamos nuosekliai, kryptingai nuo pat pradžių. Vaikams turi būti aišku, kad tai, kas vyksta per šv. Mišias, yra verta didžiausios pagarbos, todėl nevalia bėgioti ar triukšmauti. Kūdikius pabūti tyliai skatiname paimdami ant rankų, sūpuodami ar nuošaliai pamaitindami. Garsiai čiauškantį ar dūkstantį pusantrų metų vaiką jau vertėtų švelniai sudrausminti.

Kuo mažiau trukdyti kitiems

Pripažinkime, šeimos su vaikais kartais į bažnyčią įsiveržia kaip uraganas. Atsidarius sunkioms durims, mama už rankos veda ir skubina šiugždančiu kombinezonu aprengtą mažylį, tėtis bando įvežti girgždantį vežimą ir nepažadinti kūdikio. O ne… Užstrigo, bandys apsisukti kitu kampu. Stengiesi kuo tyliau, o nutinka taip kaip visada. Žmonės sukasi pasižiūrėti, kas čia dabar vyksta, nepažįstamieji skuba į pagalbą…

Nieko keisto, kad nepratusius prie šeimų su vaikais šurmulio šis vaizdelis blaško, gali ir piktinti. Tad svarbu padaryti tai, kas įmanoma, kad kuo mažiau trukdytume kitiems melstis. Vienu metu mūsų šeimoje vienas iš pasiryžimų buvo atvykti į šv. Mišias likus dešimčiai minučių iki jų pradžios. Nors retai pavykdavo jį įgyvendinti, stengdamiesi atvykti anksčiau, bent jau nevėluodavome. Taip pat svarbu turėti omenyje vadinamąją „emocinę bambagyslę“ su savo vaikais. Jei tikimės, kad jie elgsis ramiai, patys turime išlikti ramūs, švelnūs, kai ryte ruošiamės ar kelionės metu. Jei ką tik mašinoje burbėjome vienas ant kito, nesistebėkime, kodėl vaikai zirzia ir nerimsta bažnyčioje.

Per mūsų dalyvavimo šv. Mišiose su vaikais praktiką gimė vienas metodas, kurį galima juokais pavadinti „prasčiausios alternatyvos“ metodu. Trumpai tariant, kol vaikas ramus, nereikia nieko keisti. Kartais tiesiog automatiškai ar iš savo pačių jaučiamo nerimo, per anksti imame stimuliuoti, nešioti ar vedžioti. Kai vaikas jau nerimsta, jį vertėtų sudominti mažais žingsneliais, tai yra pradėti nuo prasčiausios alternatyvos, pvz., sėdinčiam vežime parodyti gerai pažįstamą žaisliuką. Kai pabosta šis, galima siūlyti kitą, įdomesnį daiktą, dar vėliau – paimti ant rankų, pasėdėti kartu, o tik pabaigoje pradėti vaikščioti ar rodyti įdomybes. Svarbu turėti omenyje, kad pradėjus nuo geriausios alternatyvos sunku grįžti atgal.

Mažiau trukdyti kitiems padeda apgalvotas šv. Mišių laiko pasirinkimas, jei yra tokia galimybė. Svarbu, kad jis kuo labiau atitiktų vaikams įprastą dienotvarkę. Taip pat galima pasirinkti nuošalesnę vietą, kur mažiau kristumėte į akis, galėtumėte laisviau judėti, įsitaisyti netoli kitų šeimų ar žaidimų kampelyje, jei toks egzistuoja. Kai kuriuos klausimus galima aptarti su vaikais žaisminga forma dar prieš šv. Mišias, pvz., papasakoti detalią istoriją apie tai, kur mes važiuosime ir kaip reikės elgtis. Tačiau taip pat svarbu suprasti, kad visko suplanuoti ir sukontroliuoti neįmanoma. Esu pastebėjusi, kad kritinėmis akimirkomis, kai, atrodo, niekas iš mamos praktinių gudrybių nebeveikia, stebuklingai padeda trumpa malda.

Manau, kad, norint išlaikyti gyvą tikėjimą, tėvams svarbu nedaryti pertraukų tarp šv. Mišių lankymo. Pasitikėkime, kad vaikai greitai išmoks, kaip dera elgtis, ir su laiku patys galėsime vis geriau susikaupti. Garsiai pasidžiaukime, kai bažnyčių bendruomenėse juntamas atvirumas šeimoms, kad vaikai laukiami. Juk tam, kad išmoktume ramiai dalyvauti šv. Mišiose su vaikais, turime… dalyvauti.

4 švelnios tėvystės principai

4 švelnios tėvystės principai

4 švelnios tėvystės principai:

1. Pusiausvyra: neieškojimas kraštutinių „metodų“ ir greito rezultato, švelni auklėjimo kryptis ir vadovavimasis savo tėviška intuicija.
2. Unikalus asmeninis ryšys: kiekvieno šeimos nario autentiškumo bei netobulumo priėmimas, tarpusavio pagarba ir pasitikėjimas.
3. Švelnumo prisiminimas brėžiant ribas: aiškios ribos, kurios brėžiamos ne autoritariškai, o per empatišką kontaktą su vaikui, jam paaiškinant pasaulio taisykles suprantama kalba ir forma. Toks būdas stiprina santykį, o ne griauna jį.
4. Žaismingumas: žvelgimas į savo šeimos raidą per žaidimą ir juoką. Prisiminimas, kad ne tik vaikai mokosi būti šiame pasaulyje, bet ir tėvai iš naujo mokosi gyventi, tapę tėvais. O kaip lengviau kažką išmokti nei per žaidimą?