Kviečiu į seminarą apie pogimdyvinę depresiją

Kviečiu į seminarą apie pogimdyvinę depresiją

Po kiekvieno žiniasklaidoje nuskambėjusio įvykio, kai nuskriaudžiamas vaikas, mes gūžčiojame pečiais, stebimės ir baisimės. To vaiko tėvai gali mums atrodyti tikri monstrai. Paprasčiau yra nulinčiuoti, pabrėžti, kokie jie kitokie nei mes. Nes labai baisu net pagalvoti, ką reikštų atsidurti jų vietoje – tokioje neviltyje ir klampynėje.
Bet ar žinojote, kad pogimdyvinė depresija gali ištikti bet kurią naują mamą? Visame pasaulyje ją patiria 1 iš 7 moterų. Daugiau nei 50 proc. sergančiųjų nesulaukia reikiamos pagalbos. O ar žinojote, kad pogimdyvine depresija gali susirgti ir partneris? Abu tėvai vienu metu?
Negydoma ši liga paveikia kūdikio raidą, kelia pavojų jo saugumui. Ji gali peraugti į pogimdyvinę psichozę. Tada nutinka įvykiai, atsiduriantys laikraščių antraštėse.
Pastaraisiais metais įvyko reikšmingi pokyčiai kovoje su smurtu prieš vaikus. Buvo sutarta, ką vadiname smurtu ir kaip į jį reaguojame. Daugiau vaikų pavyksta apsaugoti, kaimynai, visi aplinkiniai tampa aktyvesni. Juk vaikai nėra tik jų tėvų problema. Tai visos Lietuvos vaikai.
Taip pat turėtų būti ir su pogimdyvine depresija. Ji ne tik mamos ir jos partnerio problema. Tai mūsų visuomenės rūpestis.
Tad labai kviečiu visus, kuriems kirba, kurie pažįstate emocinius sunkumus patiriančias mažų vaikų mamas (gal tai jūs pati, jūsų dukra, draugė, pacientė šeimos klinikoje?) ir tėčius, atvykti į seminarą ir pasikalbėti šia tema.
Antradienį, vasario 27 d., 18 val. LovelyMess.lt interjero studijoje, Vilniuje. 

Hadis Safari nuotr, / unsplash.com

Mums trūksta švelnumo

Mums trūksta švelnumo

Apibaru vaiką, kad išpylė arbatą. Vyras niekur neranda, kur praeitais metais padėjo kalėdines lemputes. Visi vairuoja kaip išprotėję. Gana rimtai apsvarstau Geležinės lapės pasiūlymą Susipykti su visais, tada nereikės pirkti tų nelaimingų kalėdinių dovanų”.  Facebook platybėse akį patraukia vaizdinga skritulinė diagrama: Kodėl pykstu?”. Atsakymas: „Nežinau“ 100 proc. Juokiuosi.

Mums trūksta švelnumo. Šv. Kalėdų laukimas yra kaip devintas nėštumo mėnuo. Norisi sukti lizdą, kuoptis ir jaukintis namus, perkraustyti spinteles, išskalbti užuolaidas, duoti darbo orkaitei. Vidumi jaučiam – reikalas rimtas, svarbu pasiruošti. Tik laukdami to dvasinio gimimo kartais pamirštam, kad kūdikėliui svarbiausia ne išmanūs Advento kalendoriai, iščiustyti namai, skaniausi valgiai ir kvapą gniaužiančios dovanos artimiesiems. Džiaugsmingam gimimui labiausiai reikia švelnumo, ramybės, šilumos, minkštos ir mylinčios širdies. Nuostabu, jei pastarieji lydi fizinius pasiruošimo aspektus.

Aš siūlau švelnumo eksperimentą:

  • Švelnumą sau. Atsipalaidavimą, perfekcionizmo ir savigraužos paleidimą, savo fizinio kūno priėmimą ir draugystės su vidumi puoselėjimą. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kasdienis mechaniškas nusišypsojimas savo atvaizdui veidrodyje gerina ilgalaikę emocinę būseną. Vadinasi, kaskart stabteldami, kai susiruošiame save papeikti, įžeisti ar nuvertinti, galime kalnus nuversti savivertės srityje. Jei trūksta įkvėpimo, pagalvokite kokia maža tikimybė buvo, kad būtent tokia spermatozoido ir kiaušialąstės kombinacija atsirado šiame pasaulyje ir užaugo unikaliu ir vieninteliu žmogumi. Tai jūs.
  • Švelnumą mylimajam. Tie, kuriuos mylim labiausiai, mato mus pervargusius, nerimaujančius dėl dalykų, apie kuriuos nedrįstame šnekėtis su išoriniu pasauliu, piktus nežinia dėl ko. Tas atvirumas iš dalies reiškia santykio gelmę, bet kartais lengviausia išsilieti ant tų, kurie arti. Koks puikus Advento pasiryžimas būtų nebambėti poruojant paklydusias vyro kojines. Suprantat, apie ką aš čia – begalinė erdvė pokyčiams.
  • Švelnumą savo vaikams. Tėvų darbas yra brėžti ribas. Tačiau kartais taip įsijaučiame į kontroliuojantį vaidmenį, įsibaiminame ir įsijautriname, kad pamirštame pasitikėti savo vaikais. Mudu su vyru vis nustembam, kaip mūsų dukros pasirodo esančios žingsniu priekyje nei mes galime pamanyti. Vaikams nėra nieko neįmanomo, jei leidžiame būti laisvais ir neforsuojame jų augimo. Štai, prieš kelias dienas ant mano palangės pražydo gėlė. Gal penkiolika baltų žiedų. Aš ją karts nuo karto palaistydavau, patraukiau į saulėtą vietą, nušluosčiau dulkes nuo lapų, bet ne aš pražydau už ją. Ji pražydo pati, kai jai atėjo laikas. Ir visai nereikėjo skubinti ir graužti jos, kodėl dar nežydi, o gal pražydo kažkaip netinkamai, kad, draugų ir kaimynų gėlės žydi dažniau ir geriau. Gaila, bet su vaikais kartais taip elgiamės. Puikus Advento pasiryžimas būtų leisti jiems pagyventi savo tempu, sudaryti sąlygas daug laisvai žaisti ir būti šalia, kai jie norės dalintis savo džiaugsmais ir atradimais.
  • Švelnumą aplinkiniams. Jei ateiname į kambarį, pilną žmonių, su nuostata, kad jų nemėgstame, būtinai susirankiosime visus argumentus, kurie šią nuostatą patvirtins. Valkatos Pilies gatvėje, rusišką muziką klausantys troleibusų vairuotojai ir savo vakarienes demonstruojančios vlogerės – visi turi savąją istoriją ir su visais įmanoma rasti bendrą vardiklį.

Šis gruodis savo šviesumu ir baltumu mums dovanoja galimybę nepražiopsoti Advento. Tai puiki proga mokytis būti švelniais. Gal tai įkvėps ką nors kitą prisijungti prie eksperimento ir taip užsives švelnumo grandinė?

Paul Green nuotr. / unsplash.com

Moters kūne, esi stipruolis

Moters kūne, esi stipruolis

Kai susilaukiau pirmagimės, patyriau santykių su savo kūnu renesansą. Stebėjausi, kaip vis mano pačios peiktasis gebėjo iš mažos sėklytės užauginti žmogų. Jis išsipūtė kaip balionas, o paskui susitraukė ir apsimetė, kad čia nieko tokio neįvyko. Kūnas pats žinojo, kaip tą žmogų pagimdyti, o vėliau jį  pusę metų maitino vien iš savo atsargų.„Drauguži, tu pavarai“, norėjosi kartais pasakyti.

 

Frida Kahlo, „Šaknys“, 1943.

Perskaičiusi vis kokį straipsnį, atrasdavau tai iš naujo. Štai, pavyzdžiui, naujausiuose moksliniuose tyrimuose nustatoma, kad nėštumo metu vaisiaus DNR ir ląstelės gali įveikti hematoencefalinį barjerą ir atsiduria motinos smegenyse. Tai siejama su mažesne motinos vėžio rizika. Tad po gimdymo kūnas tiesiogine to žodžio prasme atjaunėja ir regeneruojasi.

Motinos pienas keičia savo sudėtį kasdien, priklausomai nuo signalų apie kūdikį. Žindomi kūdikiai mažiau serga, nes su pienu gauna reikalingus antikūnius. Pasitaiko atvejų, kai motinos žindo du skirtingo amžiaus vaikus ar globotinius. Kūnas sureguliuoja, kad skirtingo amžiaus vaikai, žindomi iš skirtingų pusių, gautų savitos sudėties pieną.

Atsimenu, dar paauglystėje mokyklos draugė pasakojo įspūdžius apie gyvenimą su kelių mėnesių amžiaus broliu. Ji tuomet suprato moterų figūrai būdingo liemens linkio paskirtį: čia labai patogu atremti nešiojamą mažylį. O ar žinojote, kodėl dažnai mamų kairioji ranka raumeningesnė už dešinę? Nes kairėje rankoje mamos nešioja kūdikį, kol su kita ranka atlieka įvairius buities darbus. Nustatoma, kad kairėje pusėje kūdikius dažniau glaudžia iki 85 proc. moterų. Pasirodo, kad glaudžiant kūdikį kairėje kūno pusėje, aktyvuojamas dešinysis smegenų pusrutulis. Jis atsakingas už kalbą ir emocinių signalų interpretaciją. Šie gebėjimai yra esminiai, kuriantis motinos ir vaiko ryšiui.

Jis, mūsų kūnas, pats žino, kaip tvarkyti reikalus. Ir mes dažniausiai tos vidinės jo išminties visai nematom. Pripažinkime, niekas kitas mūsų kūno taip nepeikia kaip mes pačios. Nuolat užsiimame psichologiniu smurtu prieš jį.

Jis vertas besąlyginės meilės ir pagarbos. Ir aš čia nerašysiu apie tą meilę, kuri pasireiškia, kai nuvažiuoji ir pati sau nusiperki perlų auskarus. Kiekvienai ta meilė suvokiama skirtingai, svarbu atrasti savo būdus. Tačiau norisi akcentuoti, kad tai, kaip santykis su mūsų kūnu reikšis, turės didelės įtakos mūsų dukterų santykiui su savuoju kūnu. Aš jau pastebėjau, kaip mano dvimetė prieš maudynes vonioje išsitraukė svarstykles ir atsistojo „įvertinti savo svorio“, kopijuodama mane. Lygiai taip pat ji nukopijuos ir meilę ar nemeilę sau. O norėčiau, kad ji nuo pat mažens galvotų:„Mano kūne, esi stipruolis. Tu gali viską.“

Miegok… Ryt tikrai bus nauja dienelė.

Miegok… Ryt tikrai bus nauja dienelė.

Besilaukdama pirmojo vaiko apgalvojau daug klausimų, bet apie miegą mąsčiau kaip apie savaime suprantamą dalyką. Kas čia gali būti sunkaus? Pavargai, atsigulei ir užmigai, – man taip atrodė.

Kaip viskas klostėsi iš tiesų? Reikėjo įdėti nemažai pastangų migdant ir abu su vyru priėmėme faktą: kūdikiams dažnai reikia papildomos pagalbos, kad užmigtų. Pavyzdžiui, antrąjį gyvenimo mėnesį vyresnėlę naktimis migdžiau sau ant pilvo, nes tik taip nurimdavo jos pilvo skausmai ir mergytė giliai įmigdavo. Bandymai padėti į lovelę nueidavo šuniui ant uodegos, tačiau prie manęs ji jautėsi saugiai ir visi gerai išsimiegodavome. Atsimenu vienos pažįstamos, kuri laukėsi tuo pat metu kaip ir aš, mintis apie tai, kad savo vaiko tikrai nesups, per daug neims ant rankų, iškart migdys atskirai, kad nepriprastų. Man tai atrodė labai keista. Norėjosi iščiūčiuot tiek, kiek tik vaikui reikia. Laikas bėgo ir vėliau kūdikį ilgai migdžiau šalia savęs, prabudusią pamaitindavau gulėdama šonu ir toliau parpdavome. Nujunkius ji užmigdavo apkabinta, glostoma, su knygelių ar lopšinių pagalba. Buvo etapas, kai prašė delne laikyti jos pėdą. Dabar jai dveji su puse – jau senokai išmiega visą naktį, o jei paryčiais pabunda, tyliai įsiropščia į mūsų lovą ir prisiglaudus miega toliau.

Kalbant apie vyresnėlę, pagrindinė mūsų problema yra ne miego stygius, bet tai, kad migdymas ilgai užtrunka. Tas ilgai – apie 40 min. kaskart, įskaitant ir pietų miegą. Iš psichologijos studijų žinau, kad kryptinga vaiko savireguliacija išsivysto apie 4-5 gyvenimo metus. Tada iš jo galima tikėtis sąmoningos jausmų kontrolės, kaip ir sugebėjimo pačiam atsipalaiduoti: sugalvoti ir „išjungti“ susidomėjimo pasauliu režimą. Aktyvesniems, jautresniems aplinkos stimulams vaikams tas persijungimas iš simpatinės į parasimpatinę nervų sistemą nelengvas. Atrodo, vis reikia patikinti: „nurimk, miegok, ryt tikrai bus nauja dienelė“. Ir šis laikas yra išbandymas mano kantrybei.

Šalia turiu ir kitą pavyzdį – savo jaunėlę. Laikomės iš esmės to paties migdymo ritualo kaip ir su vyresniąja:

  • maudynės,
  • masažas levandų aliejuku,
  • pienas, kol vyresnėlei skaitau pasaką ir dainuoju lopšines.

Po to man pavyksta prisnūdusią mažąją paguldyti į lopšį. Jai nereikia būti įmigusiai – guli, ramiai klapsi akimis, pasukioja galvą ir užmiega pati. Maitinant ji iki galo neįminga, atrodo, taip ir laukia savo atskiro guolio. Paprastai ji išmiega neatsikėlusi iki ~6 val. ryto, o pavalgiusi dar nusnaudžia šalia.

Vienam vaikui, kad nurimtų, reikia glaudaus sąlyčio, kitam – kaip tik atsitraukimo nuo to sąlyčio. Ir tada ėmiau galvoti, kad tėvų įgūdžių formavimas savo vaikuose yra pervertintas. Vaikai gimsta su savo temperamentu, savo poreikiais, savo medžiagų apykaita ar neurologinėmis ypatybėmis. Taip, galima vaikus išdresuoti. Mano vyras, padirbęs vaikų reanimacijoje sako, kad prispausti bėdos, prirakinti prie lovos, vaikai neturi miego problemų. Taip pat ir vaikų namuose mažyliai, kurių niekas prabudusių nepasups, to ir nesitiki. Tačiau besiformuojančiai vaiko sąmonei, jo giluminiam saugumo jausmui būtina žinoti, kad jo poreikiai yra svarbūs. Tikiu, kad didžiausia tėvų užduotis ir yra pažinti savo vaiką, suprasti jo poreikį ir to paisyti. Tad kraštutinius polius atstovaujantys miego ir kitų vaiko raidos sričių specialistai nuskriaudžia priešingų poreikių poliaus vaikus. Vienas nurims tik miegodamas šalia mamos, o kitas taip tik prasčiau išsimiegos ir nukentės jo miego kokybė.

Ką patarčiau tėvams?

• Aklai neklausyti miego specialistų, labiau klausyti savo širdies. 

• Racionaliai vertinti vaiko siunčiamus ženklus. Visada mažo vaiko verkimą priimti už gryną pinigą.

• Domėtis, rinkti informaciją, kalbėtis su įvairių pažiūrų tėvais ir specialistais, bet nepulti visko iš eilės taikyti. Stengtis nuosekliai atrasti, kas tiktų jūsų situacijoje.

• Švelniai improvizuoti. Jei ilgai gyvenate problemoje, vis bandykite kažką pakeisti, tačiau švelniai, po truputį.

O štai čia keli man mieli šaltiniai, kur galima pasisemti informacijos apie miego klausimus:

• Neurologės, miego specialistės ir dviejų vaikų mamos tinklaraštis: www.meskosmiegas.lt

• Apie žindomų vaikų miego specifiką: http://www.zindymas.lt/paskaita-zindomu-kudikiu-miegas

• Išsami santrauka apie kūdikių miegą pirmaisiais metais: https://www.samoningosmamos.lt/mamu-straipsnis/pirmuju-menesio-kudikio-miegas-auksiniai-patarimai-tevams/

• Pozityvios tėvystės šalininkės gražus aprašymas kaip švelniai pereiti nuo vienų prie kitų migdymo metodų: http://m.tavovaikas.lt/vaikas/article.php?id=76096083

• Švelnios tėvystės principų kupinas vadovėlis apie miegą: http://www.tytoalba.lt/ramaus-miego-knyga

Keturios knygos švelnių tėvų bibliotekai

Keturios knygos švelnių tėvų bibliotekai

Sarah Ockwell-Smith „Ramaus miego knyga: praktinis vadovas auginantiems naujagimius, kūdikius ir ikimokyklinukus“, Tyto Alba, 2017.

Ar kada nors teko girdėti patarimų iš serijos „Nenešiok, nes pripras“, „Tegul paverkia: paverks ir užmigs“, „Niekada neleisk užmigti prie krūtinės, nes išsiugdys blogus miego įpročius“ ir panašių? Turbūt atpažįstate tą nevykėlio tėčio ar mamos jausmą, nes jūsų kūdikis nėra ramus – dažnai nori būti nešiojamas, neužmiega savarankiškai, keliasi naktimis ir nori būti pažindytas. Tuomet ši knyga bus gaivaus oro gurkšnis. Sužinosite, kad jūsų vaikas yra normalus! Čia, remiantis naujausiais moksliniais tyrimais, atsakoma į tėvams svarbius klausimus:

  • Kas būdinga „normaliam“ kūdikių ir mažų vaikų miegui? Kaip skirtingose pasaulio kultūrose atsiskleidžia ši „normalumo“ sąvoka?
  • Kuo skiriasi žindomų ir mišinukais maitinamų vaikų miegas? Kokia mitybos įtaka miegui vėlesniame amžiuje?
  • Kaip švelniais ir ryšį stiprinančiais būdais pasiekti, kad visa šeima puikiai pailsėtų?
  • Kaip sukurti saugią miego aplinką? ir kt.

Knygos autorė – britų psichologė, hipnoterapeutė, švelnios tėvystės (ang. gentle parenting) palaikytoja bei keturių vaikų mama – nepateikia stebuklingų receptų ir neaprašo griežtų dienotvarkių. Ji kalba apie realistiškus lūkesčius dėl vaiko miego, mažylio poreikių priėmimą, teigiamų asociacijų apie poilsį kūrimą. Mano nuomone, ši knyga puikiai pritaikoma ne tik miego, bet ir kitiems tėvystės klausimams, o čia aprašomas požiūris yra tiesus kelias į laimingesnį gyvenimą su savo vaikais.

John Gray „Vaikai kilę iš dangaus: pozityvaus auklėjimo metodai“, Alma littera, 2017.

Šiuolaikiniai tėvai supranta bausmių ir gąsdinimo žalą santykiui su savo vaikais. Daugumai mūsų pažįstamas požiūris: „Vaikas arba švarus, arba laimingas“. Mes mažiau drausminame, nei patys buvome drausminami vaikystėje, leidžiame savarankiškai tyrinėti ir pažinti pasaulį, skatiname visų (taip taip, ir tų neigiamų) jausmų išraišką. Tačiau kartais, susidūrę su krizėmis, jaučiamės nelaimingi, nes mažametis vaikas pradeda diktuoti savo taisykles ir vadovauti visam šeimos paradui.

Filosofijos mokslų daktaras, ilgametę praktinio darbo patirtį sukaupęs psichologas Johnas Gray aprašo pozityvios tėvystės principus, kertinį, meile ir pasitikėjimu grįstą požiūrį į vaikų auklėjimą. Tačiau ši knyga nėra abstrakti teorija. Autorius labai daug dėmesio skiria konkretiems metodams, kurie padeda brėžti ribas ir įtvirtinti tėvų autoritetą, švelniai vadovauti savo vaikams.

Čia analizuojami įvairiausi tėvų kalbos ir elgesio pavyzdžiai. Atsakoma į klausimą, kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų. Galite sužinoti, kodėl žodis „prašau“ turėtų būti vartojamas vietoje formuluotės „ar galėtum?“; kaip reikėtų keisti vaikams užduodamus retorinius klausimus (pvz., „Kodėl dar nemiegate?“), pamokslavimą, ilgą aiškinimą. Išsamiai aprašomas pertraukos metodas, prasmingas krizinėse situacijose, kai tėvams ir vaikams išsenka kantrybė bei kitos elgesio gudrybės.

Informacijos gausu, ji aiškiai suformuluota, pateikiama sistemingai. Belieka įsikvėpti, pasiryžti ir pritaikyti savo šeimoje.

Aušra Paukštytė, Laura Vansevičienė „Mamystė: istorijos planuojančioms, besilaukiančioms, auginančioms“. Všį „Mamystė“, 2016.

„Anksčiau vaikus augino gentimis, vėliau – šeimomis, ir tik visai neseniai moteris liko namie viena“, – knygos pratarmėje rašo jos autorė Aušra Paukštytė. Ji taip pat yra pasakiusi, kad dabar mūsų kaimas virtualus. Augindama pirmagimę ir ieškodama savojo kaimo atitikmens, prieš porą metų atradau tinklaraštį www.mamyste.lt. Tuo metu čia buvo spausdinamos mamų istorijos, atsiskleidžiančios per laisvus interviu ir fotografės Lauros Vansevičienės nuotraukas. Vėliau šios žodžių ir vaizdų istorijos sugulė į knygą.

Kai pati išgyvenau motinystės virsmą, ši nesuvaidinta, gyva, įvairiapusė, vietomis net prieštaringa mamų gyvenimo realybė man tapo labai svarbi. Temos, apie kurias garsiai nebuvo šnekama mano aplinkoje, čia tiesiog liejosi: persileidimai ir sunkumai pastojant, gimdymo laukimas ir idealizavimas, pogimdyvinio laiko realybė, iššūkiai perfekcionizmui, besąlygiška meilė savo vaikui ar savęs paieškos, kai jis nori atplėšti tavo gabalėlį…

Manau, kad mamas konsultuojantys psichologai ir terapeutai šią knygą galėtų siūlyti kaip terapinę priemonę. Visiškai subjektyvus kitų moterų patyrimas leidžia atpažinti tam tikras temas savyje, patirti bendrumo jausmą ir priartėti susitaikymo su nauja gyvenimo realybe link.

Aušra Kurienė „Kaip užauginti žmogų: mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės“, Alma littera, 2016.

Studijų metais dirbau auklėtoja lopšelyje. Tuomet pastebėjau, kad tėvai, atėję pasiimti savo vaikų, dažniausiai domisi vien fiziniais dalykais: ar gerai darželinukas valgė, kiek laiko miegojo, ar jo kelnės per visą dieną išliko sausos. Jau vėliau, pati besiruošdama gimdyti, pastebėjau tą pačią tendenciją: viešoje erdvėje gausu informacijos apie žindymą, naujagimio priežiūrą, skiepus, fizinę raidą, tačiau mažai patikimos medžiagos apie psichologinius-socialinius vaikų raidos aspektus. Ši vaikų psichologės-psichoterapeutės Aušros Kurienės knyga, išleista praėjusiais metais, užpildė šią spragą. Jei egzistuotų privalomos literatūros apie tėvystę sąrašas, šią knygą siūlyčiau įrašyti pirmuoju numeriu.

Knygos skyriuose aprašomi tėvystės raidos etapai – nuo kūdikio laukimo iki santykio su jau užaugusiais vaikais. Patogu skaityti dalimis, vis atsiversti vaikui beaugant ir iškilus naujiems klausimams, ar sugrįžti prie ankstesnių skyrių, gimus antram, trečiam ar ketvirtam vaikui. Knyga parašyta švelnia, vaizdinga, šmaikščia kalba, tačiau tvirtai ir argumentuotai dėstoma pozicija apie tai, kas yra sveikas vaikų ir tėvų santykis. Gausu iliustratyvių pavyzdžių iš praktinės psichoterapinio darbo patirties. Siekiantiems būti geresniais tėvais ar seneliais, šioje knygoje galima rasti įkvėpimo ir palaikymo.

Pabaigai norisi išskirti vieną šios knygos mintį: „Tėvystė ar motinystė yra viso gyvenimo užsiėmimas. Jis gali būti gąsdinantis ir labai džiuginantis tuo pat metu. Mes patys turime sąmoningai pasirinkti, kokį ryšį norime kurti. Vaikas gimė, ir štai manome, kad jau tarp mūsų susikūrė mamos ir sūnaus ar tėčio ir dukters ryšys, nes mes vienas kitą mylime. Taip nėra. Santykiai nėra duotybė. Žinoma, vaikas turi instinktų. Jam instinktyviai reikia mamos, o jai labai norisi jį auginti, bet kaip susiklostys jų psichologinis buvimas kartu, kaip jie kurs tą tarpusavio santykį, priklausys nuo abiejų. Tam reikės įdėti pastangų. Perskaitęs šią knygą, supranti, koks dinamiškas yra šeimos santykių procesas, ir atsigręži į savo vaiką. Auginkime žmones ir mūsų šeimose bei visuomenėje bus daugiau artumo.