Čiulptukas žindomam pagal poreikį kūdikiui: Avent ultra soft čiulptukų apžvalga

Čiulptukas žindomam pagal poreikį kūdikiui: Avent ultra soft čiulptukų apžvalga

Pirmą dukrytę auginau be čiulptuko. Žindžiau pagal poreikį, ilgai, dažnai ir daug. Pagal poreikį žindau ir mažąją. Žinau, kad be čiulptuko galima išsisukti, bet ar tikrai verta?

Tarp mano mergaičių 2 m. skirtumas, tad veikti tikrai yra ką. Dar prieš gimstant mažajai žinojau, kad šįkart čiulptuką siūlysiu. Kai užsivedė pieno gamyba, kūdikėlis išmoko tinkamai apžioti krūtį, išmokau atpažinti alkio ženklus, taip ir padariau. Kodėl taip nusprendžiau?

  • Mašinoje, vežimėlyje, nešynėje, taip pat užmigdytą prie krūties vaikutį perkeliant į lovelę čiulptukas yra rimtas pagalbininkas;
  • Su dviem vaikais kiekviena rami minutė yra verta šlovės;
  • Įvardinami čiulptukų minusai man atrodo sąlyginai daug mažesni nei vaiko ir mamos patiriamas stresas, jei jis įsiverkia, o mama negali tuoj pat padėti (pvz. vairuoja, yra  kur nors lauke toliau nuo namų su mažiukais vaikais ir pan.);
  • Mano žindymo atveju, kai pieno per akis, vaikas pasisotina greitai, o paskui pyksta, kad bėga pienas, nori tiesiog žįsti, čiulptukas taip pat gelbsti.

Pradžioje naudojome kaučiukinį vyšnios formos čiulptuką, bet jie labai greitai nusidėvi ir per porą savaičių pasidaro lipnoki, pradeda kibti dulkelės. Tada perėjome prie Avent klasikinio dėl girdėtų rekomendacijų, patikimo gamintojo, mielo dizaino. Jis visai tiko, nors man atrodė gana kietokas.

Pasitaikius progai testuoti Avent ultra soft, susidomėjau ir štai, jau savaitė čiulptukus mažoji naudoja. Kuo jie man patinka?

  • yra minkštesni už klasikinį Avent čiulptuką;
  • sparneliai lankstūs, nepalieka nuospaudų ant veiduko;
  • lengvai nusiplauna, aptakios formos, nėra, kur kauptis nešvarumams;
  • gražaus dizaino, apvalūs, pastelinių spalvų;
  • pakuotėje jų yra du, kartu su sterilizavimo dangteliu, tad visuomet gali turėti švarų atsarginį, patogu nuplauti.
Miegok… Ryt tikrai bus nauja dienelė.

Miegok… Ryt tikrai bus nauja dienelė.

Besilaukdama pirmojo vaiko apgalvojau daug klausimų, bet apie miegą mąsčiau kaip apie savaime suprantamą dalyką. Kas čia gali būti sunkaus? Pavargai, atsigulei ir užmigai, – man taip atrodė.

Kaip viskas klostėsi iš tiesų? Reikėjo įdėti nemažai pastangų migdant ir abu su vyru priėmėme faktą: kūdikiams dažnai reikia papildomos pagalbos, kad užmigtų. Pavyzdžiui, antrąjį gyvenimo mėnesį vyresnėlę naktimis migdžiau sau ant pilvo, nes tik taip nurimdavo jos pilvo skausmai ir mergytė giliai įmigdavo. Bandymai padėti į lovelę nueidavo šuniui ant uodegos, tačiau prie manęs ji jautėsi saugiai ir visi gerai išsimiegodavome. Atsimenu vienos pažįstamos, kuri laukėsi tuo pat metu kaip ir aš, mintis apie tai, kad savo vaiko tikrai nesups, per daug neims ant rankų, iškart migdys atskirai, kad nepriprastų. Man tai atrodė labai keista. Norėjosi iščiūčiuot tiek, kiek tik vaikui reikia. Laikas bėgo ir vėliau kūdikį ilgai migdžiau šalia savęs, prabudusią pamaitindavau gulėdama šonu ir toliau parpdavome. Nujunkius ji užmigdavo apkabinta, glostoma, su knygelių ar lopšinių pagalba. Buvo etapas, kai prašė delne laikyti jos pėdą. Dabar jai dveji su puse – jau senokai išmiega visą naktį, o jei paryčiais pabunda, tyliai įsiropščia į mūsų lovą ir prisiglaudus miega toliau.

Kalbant apie vyresnėlę, pagrindinė mūsų problema yra ne miego stygius, bet tai, kad migdymas ilgai užtrunka. Tas ilgai – apie 40 min. kaskart, įskaitant ir pietų miegą. Iš psichologijos studijų žinau, kad kryptinga vaiko savireguliacija išsivysto apie 4-5 gyvenimo metus. Tada iš jo galima tikėtis sąmoningos jausmų kontrolės, kaip ir sugebėjimo pačiam atsipalaiduoti: sugalvoti ir „išjungti“ susidomėjimo pasauliu režimą. Aktyvesniems, jautresniems aplinkos stimulams vaikams tas persijungimas iš simpatinės į parasimpatinę nervų sistemą nelengvas. Atrodo, vis reikia patikinti: „nurimk, miegok, ryt tikrai bus nauja dienelė“. Ir šis laikas yra išbandymas mano kantrybei.

Šalia turiu ir kitą pavyzdį – savo jaunėlę. Laikomės iš esmės to paties migdymo ritualo kaip ir su vyresniąja:

  • maudynės,
  • masažas levandų aliejuku,
  • pienas, kol vyresnėlei skaitau pasaką ir dainuoju lopšines.

Po to man pavyksta prisnūdusią mažąją paguldyti į lopšį. Jai nereikia būti įmigusiai – guli, ramiai klapsi akimis, pasukioja galvą ir užmiega pati. Maitinant ji iki galo neįminga, atrodo, taip ir laukia savo atskiro guolio. Paprastai ji išmiega neatsikėlusi iki ~6 val. ryto, o pavalgiusi dar nusnaudžia šalia.

Vienam vaikui, kad nurimtų, reikia glaudaus sąlyčio, kitam – kaip tik atsitraukimo nuo to sąlyčio. Ir tada ėmiau galvoti, kad tėvų įgūdžių formavimas savo vaikuose yra pervertintas. Vaikai gimsta su savo temperamentu, savo poreikiais, savo medžiagų apykaita ar neurologinėmis ypatybėmis. Taip, galima vaikus išdresuoti. Mano vyras, padirbęs vaikų reanimacijoje sako, kad prispausti bėdos, prirakinti prie lovos, vaikai neturi miego problemų. Taip pat ir vaikų namuose mažyliai, kurių niekas prabudusių nepasups, to ir nesitiki. Tačiau besiformuojančiai vaiko sąmonei, jo giluminiam saugumo jausmui būtina žinoti, kad jo poreikiai yra svarbūs. Tikiu, kad didžiausia tėvų užduotis ir yra pažinti savo vaiką, suprasti jo poreikį ir to paisyti. Tad kraštutinius polius atstovaujantys miego ir kitų vaiko raidos sričių specialistai nuskriaudžia priešingų poreikių poliaus vaikus. Vienas nurims tik miegodamas šalia mamos, o kitas taip tik prasčiau išsimiegos ir nukentės jo miego kokybė.

Ką patarčiau tėvams?

• Aklai neklausyti miego specialistų, labiau klausyti savo širdies. 

• Racionaliai vertinti vaiko siunčiamus ženklus. Visada mažo vaiko verkimą priimti už gryną pinigą.

• Domėtis, rinkti informaciją, kalbėtis su įvairių pažiūrų tėvais ir specialistais, bet nepulti visko iš eilės taikyti. Stengtis nuosekliai atrasti, kas tiktų jūsų situacijoje.

• Švelniai improvizuoti. Jei ilgai gyvenate problemoje, vis bandykite kažką pakeisti, tačiau švelniai, po truputį.

O štai čia keli man mieli šaltiniai, kur galima pasisemti informacijos apie miego klausimus:

• Neurologės, miego specialistės ir dviejų vaikų mamos tinklaraštis: www.meskosmiegas.lt

• Apie žindomų vaikų miego specifiką: http://www.zindymas.lt/paskaita-zindomu-kudikiu-miegas

• Išsami santrauka apie kūdikių miegą pirmaisiais metais: https://www.samoningosmamos.lt/mamu-straipsnis/pirmuju-menesio-kudikio-miegas-auksiniai-patarimai-tevams/

• Pozityvios tėvystės šalininkės gražus aprašymas kaip švelniai pereiti nuo vienų prie kitų migdymo metodų: http://m.tavovaikas.lt/vaikas/article.php?id=76096083

• Švelnios tėvystės principų kupinas vadovėlis apie miegą: http://www.tytoalba.lt/ramaus-miego-knyga

Su mažais vaikais į šv. Mišias: misija įmanoma?

Su mažais vaikais į šv. Mišias: misija įmanoma?

Mėgstamas mūsų dvimetės dukters žaidimas vadinasi „Bažnyčia“. Viskas vyksta taip: ji į krepšelį susikrauna daiktus ir tyliai, iškilmingai įžengia į kambarį, pasėdi, tada atsistoja, sugieda „Aleliuja“, atsiklaupia, paprašo manęs, kad imituodama kunigą nubrėžčiau kryžiuką jai ant kaktos ir taip šios „apeigos“ baigiasi. Toliau žaidžia, kad keliauja pramogauti į vaikų kambarį ar į kavinę, ką mes dažnai taip pat darome sekmadieniais.

Šis žaidimas man leidžia pasidžiaugti dėl dviejų dalykų: šv. Mišios mūsų dukrai yra natūrali, pažįstama gyvenimo dalis, ir jos galvoje pradėjo formuotis  į jas teigiamas požiūris. Nuo jos gimimo keliaudavome į šv. Mišias kartu, dabar keliaujame jau keturiese. Per tą laiką girdėjau skirtingų nuomonių apie vaikų dalyvavimą šv. Mišiose, pastebėjau įvairių reakcijų į mūsų vaikus, teko permąstyti keletą dalykų, kuriais norisi pasidalinti.

Leiskime kiekvienam dalyvauti pagal galimybes

Močiutė man papasakojo linksmą nutikimą jos parapijoje. Šv. Mišių metu vaikštinėjo mažas berniukas. Netriukšmavo, nebėgiojo, tiesiog vaikštinėjo, tyrinėdamas aplinką. Vyresnio amžiaus moteriškei tai pasirodė nederamas elgesys, ir ji pradėjo drausminti vis pro šalį praeinantį vaiką. Tuo tarpu kunigas nutraukė pamokslą ir kreipėsi į šią moterį: „Palikite berniuką ramybėje. Leiskite šventose Mišiose kiekvienam dalyvauti pagal savo galimybes.“ Vėliau mąsčiau, kad paprastai svetimus vaikus (esant reikalui ir visai be jo) tramdo tos moteriškaitės, kurios į šv. Mišias ateina vienut-vienutėlės.

Tėvams svarbu suvokti, kokios yra atitinkamo amžiaus vaiko galimybės. Maži kūdikiai, maitinami pagal poreikį, prabudę sunkiai nurims nepažindyti, norės būti nešiojami. Metinukai yra užprogramuoti judėti, tad naivu iš jų tikėtis, kad visą valandą išsėdės vienoje vietoje neskleisdami jokio garso. Net ir vyresniems vaikams žaidimas yra pagrindinis raidos uždavinys, esminė pasaulio pažinimo dalis, tad nenuostabu, kad jiems bus sunku nustoti žaisti.

Šių poreikių atliepimas neskatina blogų įpročių. Net jei atrodo, kad vaikai užsiima pašaliniais dalykais, jie stebi aplinką, vis geriau supranta egzistuojančias ribas. Judėjimas tėra natūrali tam tikro raidos tarpsnio būsena. Remiantis psichologiniais tyrimais, vaikų atmintis geriau veikia, kai jie juda. Tad pradėję kalbėti, tikėtina, nustebins jus, nes mintinai mokės maldas ir giesmes. Vaikai geriausiai mokosi iš pavyzdžio, imituodami tėvų elgesį. Tad svarbiau ne auklėti mažuosius šv. Mišių metu, o atkreipti dėmesį į savo paties kūno kalbą, išlaikomą rimtį, susikaupimą, rodomą pagarbą.

Žinoma, ribos turi būti brėžiamos nuosekliai, kryptingai nuo pat pradžių. Vaikams turi būti aišku, kad tai, kas vyksta per šv. Mišias, yra verta didžiausios pagarbos, todėl nevalia bėgioti ar triukšmauti. Kūdikius pabūti tyliai skatiname paimdami ant rankų, sūpuodami ar nuošaliai pamaitindami. Garsiai čiauškantį ar dūkstantį pusantrų metų vaiką jau vertėtų švelniai sudrausminti.

Kuo mažiau trukdyti kitiems

Pripažinkime, šeimos su vaikais kartais į bažnyčią įsiveržia kaip uraganas. Atsidarius sunkioms durims, mama už rankos veda ir skubina šiugždančiu kombinezonu aprengtą mažylį, tėtis bando įvežti girgždantį vežimą ir nepažadinti kūdikio. O ne… Užstrigo, bandys apsisukti kitu kampu. Stengiesi kuo tyliau, o nutinka taip kaip visada. Žmonės sukasi pasižiūrėti, kas čia dabar vyksta, nepažįstamieji skuba į pagalbą…

Nieko keisto, kad nepratusius prie šeimų su vaikais šurmulio šis vaizdelis blaško, gali ir piktinti. Tad svarbu padaryti tai, kas įmanoma, kad kuo mažiau trukdytume kitiems melstis. Vienu metu mūsų šeimoje vienas iš pasiryžimų buvo atvykti į šv. Mišias likus dešimčiai minučių iki jų pradžios. Nors retai pavykdavo jį įgyvendinti, stengdamiesi atvykti anksčiau, bent jau nevėluodavome. Taip pat svarbu turėti omenyje vadinamąją „emocinę bambagyslę“ su savo vaikais. Jei tikimės, kad jie elgsis ramiai, patys turime išlikti ramūs, švelnūs, kai ryte ruošiamės ar kelionės metu. Jei ką tik mašinoje burbėjome vienas ant kito, nesistebėkime, kodėl vaikai zirzia ir nerimsta bažnyčioje.

Per mūsų dalyvavimo šv. Mišiose su vaikais praktiką gimė vienas metodas, kurį galima juokais pavadinti „prasčiausios alternatyvos“ metodu. Trumpai tariant, kol vaikas ramus, nereikia nieko keisti. Kartais tiesiog automatiškai ar iš savo pačių jaučiamo nerimo, per anksti imame stimuliuoti, nešioti ar vedžioti. Kai vaikas jau nerimsta, jį vertėtų sudominti mažais žingsneliais, tai yra pradėti nuo prasčiausios alternatyvos, pvz., sėdinčiam vežime parodyti gerai pažįstamą žaisliuką. Kai pabosta šis, galima siūlyti kitą, įdomesnį daiktą, dar vėliau – paimti ant rankų, pasėdėti kartu, o tik pabaigoje pradėti vaikščioti ar rodyti įdomybes. Svarbu turėti omenyje, kad pradėjus nuo geriausios alternatyvos sunku grįžti atgal.

Mažiau trukdyti kitiems padeda apgalvotas šv. Mišių laiko pasirinkimas, jei yra tokia galimybė. Svarbu, kad jis kuo labiau atitiktų vaikams įprastą dienotvarkę. Taip pat galima pasirinkti nuošalesnę vietą, kur mažiau kristumėte į akis, galėtumėte laisviau judėti, įsitaisyti netoli kitų šeimų ar žaidimų kampelyje, jei toks egzistuoja. Kai kuriuos klausimus galima aptarti su vaikais žaisminga forma dar prieš šv. Mišias, pvz., papasakoti detalią istoriją apie tai, kur mes važiuosime ir kaip reikės elgtis. Tačiau taip pat svarbu suprasti, kad visko suplanuoti ir sukontroliuoti neįmanoma. Esu pastebėjusi, kad kritinėmis akimirkomis, kai, atrodo, niekas iš mamos praktinių gudrybių nebeveikia, stebuklingai padeda trumpa malda.

Manau, kad, norint išlaikyti gyvą tikėjimą, tėvams svarbu nedaryti pertraukų tarp šv. Mišių lankymo. Pasitikėkime, kad vaikai greitai išmoks, kaip dera elgtis, ir su laiku patys galėsime vis geriau susikaupti. Garsiai pasidžiaukime, kai bažnyčių bendruomenėse juntamas atvirumas šeimoms, kad vaikai laukiami. Juk tam, kad išmoktume ramiai dalyvauti šv. Mišiose su vaikais, turime… dalyvauti.

Laikrodžio metodas

Laikrodžio metodas

Kasdien pasitaiko momentų, kai vaiko ir tėvų nuomonės nesutampa. Mūsų namuose Top 2 kriziniai momentai pasireiškia, kai: • po 15-20 min. žiūrėjimo reikia išjungti filmuką; • perskaičius knygelę ar dvi reikia jas užversti ir užgesinti šviesą.
Nieko blogo norėti geresnio gyvenimo, galvoju, kai mūsų dukra bando išsikovoti daugiau laiko savo malonumams. Bet kartais jos ambicija nepaklūsta deryboms, o direktyvus veiklos nutraukimas iš tėvų pusės baigiasi skausminga ašaringa drama. Kas nori tų dramų, ypač prieš miegą?

Taip kilo mintis panaudoti laikrodį. Tai gali būti skaitmeninis, stalinis ar smėlio laikrodis. Mes naudojame telefoninį variantą. Prieš atitinkamą laiko tarpą nustatau žadintuvą ir įspėju dukrą, kad kai jis suskambės reikės išjungti kompiuterį/užgesinti šviesą ir eiti miegoti. Ir ką jūs sau manote, ji kaip kareivukas vykdo susitarimą. Manau, kad tai yra puikus pereinamasis būdas, kai formuojamos namų taisyklės. Kai ši tvarka pasidaro įprasta, vaikas pripranta prie atitinkamo laiko intervalo, arba paauga ir tampa sukalbamesnis derybininkas, laikrodis nebereikalingas.

Kaip išlaikyti kūdikį ramų viešoje vietoje? Dviejų vaikų mamos gudrybės

Kaip išlaikyti kūdikį ramų viešoje vietoje? Dviejų vaikų mamos gudrybės

Esu už tai, kad su vaikais mamos  eitų ten, kur norisi (ten, kur įleidžia). Tikiu, kad tėvystė gali būti laiminga tik tuomet, kai neužsidaroma už savo namų sienų, o šeima jaučiasi laisva judėti ir išlieka socialinio pasaulio dalimi.

Tad nuo pirmosios dukters gimimo, kelias savaites ramiai susipažinę namuose, mes ėmėme judėti kartu su kūdikiu: ėjome į parduotuves, kavines, koncertus, parodas, kiekvieną sekmadienį lankėmės bažnyčioje, keliavome mašina po Lietuvą, ėjom į daugybę draugų vestuvių, keliskart skridom lėktuvu ir t. t. Dažnai kūdikį palikti artimiesiems ir išeiti be jo yra keblu, ypač kai jis maitinamas mamos pienu be buteliuko. Vaikui augant, išėję kur nors su vyru dviese, netrukus imdavom ilgesingai žiūrėti į kitus vaikus ir juokauti, ką dabar mūsų vaikas veiktų.

Kokia tokio požiūrio nauda?

* Auginamas ne super-sterilioje aplinkoje kūdikis įgyja atsparumą;
* Tėvams nereikia budėti prie telefono, pavyksta pabūti kiek ilgiau, jaustis „čia ir dabar“;
* Šeima linksmai gyvena, o ne laukia „kol vaikai užaugs…“;
* Sumažinamas motinystės nuobodulys (o toks būna, kai imi klimpti rutinoje).

Taigi, ką daryti, kad ne tik išeitum į viešumą, bet ir jaustumeis ten gerai? Kaip netrukdyti kitiems ir išlaikyti kūdikį ar mažą vaiką pakankamai ramų ten, kur to reikia? Čia pateikiu sąrašą mažų savo gudrybių ir patarimų.

1. Svarbiausia „susidėlioti galvoje“. Viskas prasideda nuo mamos ir tėčio ramybės bei pusiausvyros. Atsimenu savo, pirmų mėnesių mamos, baimę, kad vaikas atsibus ir ims verkti. Mane šaltas prakaitas išpildavo apie tai pagalvojus. Na, bet realybėje tai neatsitikdavo taip jau dažnai, o jei ir atsitikdavo – tai kas čia tokio? Kas atsitiks, net jei vaikas visu garsumu pravirks? Juk užtruks gal 10 sekundžių išeiti už durų ir jį nuraminti. Ar dėl to verta išvis niekur neiti iš namų? Vaikui augant, svarbu turėti realius lūkesčius: vaikas visą laiką nesėdės prisegtas vežime, bet jį galima išmokyti tyrinėti pakankamai tyliai. O jei ir kils triukšmo, nereikia jaustis pernelyg kaltam. Mano vyras yra pasakęs: „Lietuvoje vaikai triukšmauja per mažai. Lietuviai turėtų džiaugtis, kad aplink girdisi vaikų keliamas triukšmas. Tai reiškia, kad apskritai yra vaikų ir gerėja Lietuvos demografinė situacija.“.

2. Kol vaikas ramus – nieko nekeiskite :D. Kai buvome „pirmakarčiai“ tėvai, iš to entuziazmo dažnai vaiką perstimuliuodavome – traukdavome ramią iš vežimo, kad parodytume, kokia čia užaugo, o paskui stebėdavomės, tai kodėl nebeguli vežime, padėta atgal? Žodžiu, jei vaikas miegojo ir ką tik pabudo, nepulkite nieko keisti. Paprastai jis paguli, apsidairo, nusižiovauja, ima krutėti, o tik tada skleidžia garsus. Taip pat, jei vaikas kažkuo susidomėjo, pvz. Žaisliuku ar skėčių stovu, tuo metu nesiūlykite kito daikto ar veiklos. Taip išlošiama laiko.

3. Pradėkite siūlymus nuo prasčiausios alternatyvos 😀 . Pradžioje pabudusį, apsižvalgiusį ir jau zirzaujantį kūdikį pradžiuginkite atidarydami vežimo gaubtą, tada pasiūlykite kokį daiktą, vėliau paimkite ant rankų ir pasėdėkite kartu, ir tik pabaigoje pradėkite vaikščioti ir rodyti įdomybes. Pradėjus nuo geriausios alternatyvos, labai sunku grįžti atgal. Pasitikrinkite: esate mažas vaikas ir mama turi jūsų žaisliuką, mašinos raktus, obuolį, traputį ir sausainį. Kokia hierarchijos tvarka? Atsakau: 1. Žaisliukas; 2. Traputis; 3. Obuolys; 4. Mašinos raktai; 5. Vėl obuolys; 6. Vėl raktai; 7. Sausainis; 8. Raktai su sausainiu.

4. Nesukite galvos dėl kitų patarimų. Kiek žmonių, tiek nuomonių: vaikui šalta, vaikui karšta, reikia supti ar nesupti, nešioti taip ar kitaip? Tai tik jūsų reikalas. Jūs geriausiai pažįstate savo vaiką, jūs viduje geriausiai žinote, ko jis nori ir ko jam reikia. Juk jūs komanda.

5. Žindykite. Esant poreikiui ir jei vaikas gali susikaupti, žindykite prie kitų. Aš naudoju žindymo skarą, kuri uždengia, bet paliekamas tarpelis viršuje, tad galiu matyti savo vaiką, o žindymo proceso niekas nemato. Daug pokalbių įvyksta be tavęs, jei kaskart išeini maitinti atskirai. Gali būti, kad visą vakarą taip ir teks praleisti už durų. Maitinant ten, kur reikia ir kada reikia, laimi visi.

6. Nešiokite nešynėje. Kūdikis jaučiasi kaip mamos pilve, ne taip greitai nuvargsta nuo aplinkos stimulų, o mama gali laisvai pabendrauti.

 Kiekvienas turi gauti pagal poreikius. Vaikui saugiausia, kai šalia yra jo tėvai. Namai, ten kur tėvai. Bet jis ateina į šeimą, kuri irgi turi savo poreikius. Jei tėvai jaučia norą judėti, eiti, keliauti, vaikas tikrai prisitaikys, patirs šimtąsyk mažiau streso nei pasilikdamas kažkur toli nuo tėvų ir ilgam su kitais.

#breastfeeding #babywearing #travelwithababy #kiekvienampagalporeikius #švelnitėvystė