Keturios knygos švelnių tėvų bibliotekai

Keturios knygos švelnių tėvų bibliotekai

Sarah Ockwell-Smith „Ramaus miego knyga: praktinis vadovas auginantiems naujagimius, kūdikius ir ikimokyklinukus“, Tyto Alba, 2017.

Ar kada nors teko girdėti patarimų iš serijos „Nenešiok, nes pripras“, „Tegul paverkia: paverks ir užmigs“, „Niekada neleisk užmigti prie krūtinės, nes išsiugdys blogus miego įpročius“ ir panašių? Turbūt atpažįstate tą nevykėlio tėčio ar mamos jausmą, nes jūsų kūdikis nėra ramus – dažnai nori būti nešiojamas, neužmiega savarankiškai, keliasi naktimis ir nori būti pažindytas. Tuomet ši knyga bus gaivaus oro gurkšnis. Sužinosite, kad jūsų vaikas yra normalus! Čia, remiantis naujausiais moksliniais tyrimais, atsakoma į tėvams svarbius klausimus:

  • Kas būdinga „normaliam“ kūdikių ir mažų vaikų miegui? Kaip skirtingose pasaulio kultūrose atsiskleidžia ši „normalumo“ sąvoka?
  • Kuo skiriasi žindomų ir mišinukais maitinamų vaikų miegas? Kokia mitybos įtaka miegui vėlesniame amžiuje?
  • Kaip švelniais ir ryšį stiprinančiais būdais pasiekti, kad visa šeima puikiai pailsėtų?
  • Kaip sukurti saugią miego aplinką? ir kt.

Knygos autorė – britų psichologė, hipnoterapeutė, švelnios tėvystės (ang. gentle parenting) palaikytoja bei keturių vaikų mama – nepateikia stebuklingų receptų ir neaprašo griežtų dienotvarkių. Ji kalba apie realistiškus lūkesčius dėl vaiko miego, mažylio poreikių priėmimą, teigiamų asociacijų apie poilsį kūrimą. Mano nuomone, ši knyga puikiai pritaikoma ne tik miego, bet ir kitiems tėvystės klausimams, o čia aprašomas požiūris yra tiesus kelias į laimingesnį gyvenimą su savo vaikais.

John Gray „Vaikai kilę iš dangaus: pozityvaus auklėjimo metodai“, Alma littera, 2017.

Šiuolaikiniai tėvai supranta bausmių ir gąsdinimo žalą santykiui su savo vaikais. Daugumai mūsų pažįstamas požiūris: „Vaikas arba švarus, arba laimingas“. Mes mažiau drausminame, nei patys buvome drausminami vaikystėje, leidžiame savarankiškai tyrinėti ir pažinti pasaulį, skatiname visų (taip taip, ir tų neigiamų) jausmų išraišką. Tačiau kartais, susidūrę su krizėmis, jaučiamės nelaimingi, nes mažametis vaikas pradeda diktuoti savo taisykles ir vadovauti visam šeimos paradui.

Filosofijos mokslų daktaras, ilgametę praktinio darbo patirtį sukaupęs psichologas Johnas Gray aprašo pozityvios tėvystės principus, kertinį, meile ir pasitikėjimu grįstą požiūrį į vaikų auklėjimą. Tačiau ši knyga nėra abstrakti teorija. Autorius labai daug dėmesio skiria konkretiems metodams, kurie padeda brėžti ribas ir įtvirtinti tėvų autoritetą, švelniai vadovauti savo vaikams.

Čia analizuojami įvairiausi tėvų kalbos ir elgesio pavyzdžiai. Atsakoma į klausimą, kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų. Galite sužinoti, kodėl žodis „prašau“ turėtų būti vartojamas vietoje formuluotės „ar galėtum?“; kaip reikėtų keisti vaikams užduodamus retorinius klausimus (pvz., „Kodėl dar nemiegate?“), pamokslavimą, ilgą aiškinimą. Išsamiai aprašomas pertraukos metodas, prasmingas krizinėse situacijose, kai tėvams ir vaikams išsenka kantrybė bei kitos elgesio gudrybės.

Informacijos gausu, ji aiškiai suformuluota, pateikiama sistemingai. Belieka įsikvėpti, pasiryžti ir pritaikyti savo šeimoje.

Aušra Paukštytė, Laura Vansevičienė „Mamystė: istorijos planuojančioms, besilaukiančioms, auginančioms“. Všį „Mamystė“, 2016.

„Anksčiau vaikus augino gentimis, vėliau – šeimomis, ir tik visai neseniai moteris liko namie viena“, – knygos pratarmėje rašo jos autorė Aušra Paukštytė. Ji taip pat yra pasakiusi, kad dabar mūsų kaimas virtualus. Augindama pirmagimę ir ieškodama savojo kaimo atitikmens, prieš porą metų atradau tinklaraštį www.mamyste.lt. Tuo metu čia buvo spausdinamos mamų istorijos, atsiskleidžiančios per laisvus interviu ir fotografės Lauros Vansevičienės nuotraukas. Vėliau šios žodžių ir vaizdų istorijos sugulė į knygą.

Kai pati išgyvenau motinystės virsmą, ši nesuvaidinta, gyva, įvairiapusė, vietomis net prieštaringa mamų gyvenimo realybė man tapo labai svarbi. Temos, apie kurias garsiai nebuvo šnekama mano aplinkoje, čia tiesiog liejosi: persileidimai ir sunkumai pastojant, gimdymo laukimas ir idealizavimas, pogimdyvinio laiko realybė, iššūkiai perfekcionizmui, besąlygiška meilė savo vaikui ar savęs paieškos, kai jis nori atplėšti tavo gabalėlį…

Manau, kad mamas konsultuojantys psichologai ir terapeutai šią knygą galėtų siūlyti kaip terapinę priemonę. Visiškai subjektyvus kitų moterų patyrimas leidžia atpažinti tam tikras temas savyje, patirti bendrumo jausmą ir priartėti susitaikymo su nauja gyvenimo realybe link.

Aušra Kurienė „Kaip užauginti žmogų: mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės“, Alma littera, 2016.

Studijų metais dirbau auklėtoja lopšelyje. Tuomet pastebėjau, kad tėvai, atėję pasiimti savo vaikų, dažniausiai domisi vien fiziniais dalykais: ar gerai darželinukas valgė, kiek laiko miegojo, ar jo kelnės per visą dieną išliko sausos. Jau vėliau, pati besiruošdama gimdyti, pastebėjau tą pačią tendenciją: viešoje erdvėje gausu informacijos apie žindymą, naujagimio priežiūrą, skiepus, fizinę raidą, tačiau mažai patikimos medžiagos apie psichologinius-socialinius vaikų raidos aspektus. Ši vaikų psichologės-psichoterapeutės Aušros Kurienės knyga, išleista praėjusiais metais, užpildė šią spragą. Jei egzistuotų privalomos literatūros apie tėvystę sąrašas, šią knygą siūlyčiau įrašyti pirmuoju numeriu.

Knygos skyriuose aprašomi tėvystės raidos etapai – nuo kūdikio laukimo iki santykio su jau užaugusiais vaikais. Patogu skaityti dalimis, vis atsiversti vaikui beaugant ir iškilus naujiems klausimams, ar sugrįžti prie ankstesnių skyrių, gimus antram, trečiam ar ketvirtam vaikui. Knyga parašyta švelnia, vaizdinga, šmaikščia kalba, tačiau tvirtai ir argumentuotai dėstoma pozicija apie tai, kas yra sveikas vaikų ir tėvų santykis. Gausu iliustratyvių pavyzdžių iš praktinės psichoterapinio darbo patirties. Siekiantiems būti geresniais tėvais ar seneliais, šioje knygoje galima rasti įkvėpimo ir palaikymo.

Pabaigai norisi išskirti vieną šios knygos mintį: „Tėvystė ar motinystė yra viso gyvenimo užsiėmimas. Jis gali būti gąsdinantis ir labai džiuginantis tuo pat metu. Mes patys turime sąmoningai pasirinkti, kokį ryšį norime kurti. Vaikas gimė, ir štai manome, kad jau tarp mūsų susikūrė mamos ir sūnaus ar tėčio ir dukters ryšys, nes mes vienas kitą mylime. Taip nėra. Santykiai nėra duotybė. Žinoma, vaikas turi instinktų. Jam instinktyviai reikia mamos, o jai labai norisi jį auginti, bet kaip susiklostys jų psichologinis buvimas kartu, kaip jie kurs tą tarpusavio santykį, priklausys nuo abiejų. Tam reikės įdėti pastangų. Perskaitęs šią knygą, supranti, koks dinamiškas yra šeimos santykių procesas, ir atsigręži į savo vaiką. Auginkime žmones ir mūsų šeimose bei visuomenėje bus daugiau artumo.