Mano žindymo istorija

Mano žindymo istorija

Švelni tėvystė yra apie vaiko fizinių, psichologinių, dvasinių poreikių pažinimą ir atliepimą. Kūdikystėje esminiai poreikiai patenkinami žindant: ne tik mitybos, teisės į sveikesnį gyvenimą, bet ir saugumo, šilumos, ryšio. Susiruošusi aprašyti savo žindymo istoriją, galvoju apie situacijas, kurios man ją simbolizuotų.

Pirmąsyk tapau mama. 37 nėštumo savaitė ir 5 dienos. Dar visą baltą, lipnią naujagimę uždeda man ant krūtinės. Jaučiu, kaip kūną užplūsta oksitocinas. Medicinos personalas palieka mus vienus. Bandau pažindyti, niekaip nepavyksta. Ji greitai užmiega, pirmomis dienomis vargstame žadindami. Svoris krenta – jau daugiau nei 10 proc. Priešpienio daug, bet ji nemoka žįsti. Maitinu šaukšteliu, kuris atrodo milžiniškas prie jos burnytės.

Pirmagimei 10 mėn. Gulime ligoninėje. Gydytojas paskiria viena lašeline mažiau, nes  žindau. Ačiū Dievui, nereikės iš naujo vesti kateterio į tą mažą rankutę.

Antrąsyk tapau mama. Buvo gimdymo komplikacijų, tad mus su mažąja porai valandų atskyrė. Nors sukasi galva, apsimetu normalia, kad tik greičiau atneštų vaiką pamaitinti. Atneša, maitinu, mums abiems sekasi puikiai. Ramu.

Mažajai 5 mėn. – ji didžiausia pieno fanė. Anksčiau galvojau, kad žindymas yra mano pareiga. Susilaukus antros dukters ėmiau galvoti, kad tai – privilegija. Kokiu gi kitu laiku galėčiau pagulėti išsidrėbusi vidury dienos? Kai vakare po maudynių paguldau ir priartėju prie jos, žino, kas laukia. Kartais kvatoja iš džiaugsmo balsu.

Jordan Witt nuotr. / unsplash.com

Visuomenėje apie žindymą dažnai kalbama pasitelkiant kraštutinumus. Viena pusė jį apibūdina idealistiškai, kalba kaip apie malonumą teikiantį, savaime suprantamą dalyką, kita pusė išryškina žindymo sunkumus, itin skausmingą, nemalonią patirties pusę. Šie keli ryškiausi mano žindymo istorijos kadrai man reiškia, kad žindymas yra visoks. Man tai jausmingas, kartais skausmingas, iki kaulų smegenų paliečiantis procesas. Pradžioje dėl jo gali tekti pakovoti. Tai kaip šokis, kur abu partneriai – mama ir kūdikis – turi išmokti žingsnelius. Kai pora susigroja, šokis tampa lengvas, pradeda džiuginti. Nepaisant visų sunkumų, žindymas man pirmiausia reiškia nesuskaičiuojamą skaičių valandų, kurias praleidau labai arti kiekvieno savo vaiko.

Kai pirmąkart laukiausi, lankiau puikius žindymo kursus, organizuojamus sertifikuotos žindymo konsultantės Rasos Siudikienės (www.mamospienas.lt). Man šie kursai padėjo atskirti patikimą informaciją nuo mitų, supažindino su žindymo fiziologija, pagrindiniais pieno gamybos principais. Prisipažinsiu, nėštumo metu kartais pasvarstydavau  “Kam čia reikia mokytis apie žindymą? Juk čia natūralus dalykas.” Tačiau po gimdymo džiaugiausi, kad turiu aiškią poziciją šiuo klausimu. Dar ligoninėje (naujagimiui palankioje) kiekviena slaugytoja ateidavo su vis skirtingais patarimais apie žindymą, tie patarimai kartais iš esmės prieštaraudavo vieni kitiems. Mamų, močiučių, draugių nuomonės susidūrus su žindymo problemomis taip pat skyrėsi. Turbūt būčiau visai susipainiojusi, neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne mano pačios pasiruošimas.

Pirmagimę žindžiau beveik 1 m. 8 mėn. Pirmus 6 mėn. maitinau išimtinai pienu, pagal poreikį, be jokio grafiko, nes man taip buvo paprasčiausia. Vėliau pamažu įvedžiau kitą maistą. Nuo 1 m. maitinau prieš miegą ir nakties metu, arba norėdama nuraminti, kai vaikas užsigaudavo, susijaudindavo, pervargdavo svetimoje vietoje. Atjunkyti sprendimą priėmiau jau pusę metų besilaukdama antrojo vaiko. Atsimenu, vieną vakarą laikiau vyresnėlę ant rankų ir pradėjau pasakoti istoriją apie leliuką, kuris gyvena pilve: kaip jis auga, kokio jis dydžio (buvo sėklytė, riešutėlis, dabar jau didesnis už obuolį), kad jam reikia maisto iš manęs. Sakiau: “O tau taip patinka kitas maistas, tu juk viską mėgsti valgyti.” Ji supratingai klausė, žiūrėjo į mane ir užmigo ant rankų. Tąnakt atsibudo du kartus ir nurimo, kai pasiūliau atsigerti iš puodelio. Kitas naktis nebesikėlė, pieno nebeprašė. Tačiau stengiausi dažniau ją glausti, myluoti, kad baigus žindymą, kūniško kontakto ji nesijaustų praradusi.

Žindydama antrąją dukrą galvoju, kad pirmieji žindymo metai yra prigimtinė vaiko teisė. Norėčiau maitinti kiek ilgiau nei pirmąją dukrą vien dėl pieno stebuklingos galios apsaugoti vaiką nuo virusų. Vis dėlto galvoju, kad jei mamai žindant jau paūgėjusį vaiką yra labai nemalonu, reikia pasitikėti kūno siunčiamais signalais. Didesniam vaikui svarbiau yra laiminga, pailsėjusi, besimėgaujanti gyvenimu mama nei pats žindymas.

Kokiomis nuostatomis vadovavausi?

  • Pienas gaminasi galvoje. Dauguma norinčių žindyti moterų gali tai daryti. Nustatyta, kad sėkmingiau žindo brandesnio amžiaus ir aukštesnio išsilavinimo moterys. Visų pirma, svarbu teigiamai nusiteikti žindymo atžvilgiu, t. y. Susitarti su savimi, kad tai yra prasminga ir graži motinystės dalis, didžiuotis savimi, kad deginu kūno riebalus ir gaminu kūdikiui geriausią maistą šiame pasaulyje. Antra, svarbu tą galvą pripildyti tinkama informacija dar besilaukiant.
  • Pienas pats nepasibaigia, kol mama maitina. Pieno gaminasi tiek, kiek vaikas jo suvalgo. Kai pergyvenau, kad dėl gerklės skausmo vyresnėlė kelias dienas atsisakė žįsti, išgirdau istoriją apie moterį, kuri dviems savaitėms buvo išvykusi į kelionę, pieno nenusitraukinėjo, o grįžusi vėl sėkmingai žindė savo dvimetį sūnų.
  • Jokių mišinukų po ranka. Kartais gali atrodyti, kad nieko tokio turėti atsarginį sprendimą. Bent jau mano istorijoje buvo ne viena situacija, kur lengvesnis kelias būtų buvęs duoti mišinuką ir buteliuką. O kartais vaikai po vieno-kito mišinuko paragavimo pasirenka jį, o ne mamos pieną, galbūt po mišinuko išmiega visą naktį ar pan. Nesinori čia rašyti apie palmių aliejų ir pieno miltelių žalą, net po vieno karto padidėjančią alergijų riziką. Svarbiausia, kad neskubant rinktis lengvesnio sprendimo, atsiranda teisingesnis, situacija išsisprendžia.
  • Krizių valdymas. Krizėmis galėčiau pavadinti keliasdešimt krūties uždegimų, kurie mane nuolat lankė pirmais abiejų mergaičių žindymo mėnesiais. Stiprus skausmas, šaltkrėtis, staigiai kylanti aukšta temperatūra, raudoni plėmai. Kai kurioms moterims, kai pieno gamyba labai gausi, laktostazės yra neišvengiamos. Man jas paskatindavo aptempta apranga, sušalimas, karštesnės dienos, kai vaikas suvalgo mažiau pieno, netinkama miego poza ir dar nežinia kas. Su laiku išmoksti nepasiduoti dėl krizės, o jas numatyti ir įvaldyti. Pajutus krūties uždegimo pradžią svarbu dažniau maitinti iš tos pusės, karštame duše gerai sušildyti skaudamą vietą, kylant temperatūrai išgerti antiuždegiminių vaistų (tų, kurie nepatenka į mamos pieną, pvz. ibuprofen).
  • Žindančių mamų draugystė yra tikra draugystė. Svarbu turėti kam paskambinti sunkiomis akimirkomis. Aš turiu šešis vaikus žindžiusią tetą, kuri man atrodo kaip švelnios motinystės simbolis.

Rašau šią istoriją ir žindau. Šis tinklaraštis yra žindymo ir migdymo valandų vaisius.

Rekomenduoju:

  1. Vitkauskas „Žindymas – nepakeičiamas kaip motinos meilė“.
  2. mamospienas.lt– žindymo kursai, video paskaitos, nemokami skaitiniai aktualiomis temomis, pvz. apie žindančių moterų mitybą.
  3. Fb grupė „Viskas apie žindymą”.
  4. La Leche lyga ir jų organizuojami žindančių moterų susitikimai:  https://www.facebook.com/LLLLietuva/.

Dave Clubb nuotr. / unsplash.com

Čiulptukas žindomam pagal poreikį kūdikiui: Avent ultra soft čiulptukų apžvalga

Čiulptukas žindomam pagal poreikį kūdikiui: Avent ultra soft čiulptukų apžvalga

Pirmą dukrytę auginau be čiulptuko. Žindžiau pagal poreikį, ilgai, dažnai ir daug. Pagal poreikį žindau ir mažąją. Žinau, kad be čiulptuko galima išsisukti, bet ar tikrai verta?

Tarp mano mergaičių 2 m. skirtumas, tad veikti tikrai yra ką. Dar prieš gimstant mažajai žinojau, kad šįkart čiulptuką siūlysiu. Kai užsivedė pieno gamyba, kūdikėlis išmoko tinkamai apžioti krūtį, išmokau atpažinti alkio ženklus, taip ir padariau. Kodėl taip nusprendžiau?

  • Mašinoje, vežimėlyje, nešynėje, taip pat užmigdytą prie krūties vaikutį perkeliant į lovelę čiulptukas yra rimtas pagalbininkas;
  • Su dviem vaikais kiekviena rami minutė yra verta šlovės;
  • Įvardinami čiulptukų minusai man atrodo sąlyginai daug mažesni nei vaiko ir mamos patiriamas stresas, jei jis įsiverkia, o mama negali tuoj pat padėti (pvz. vairuoja, yra  kur nors lauke toliau nuo namų su mažiukais vaikais ir pan.);
  • Mano žindymo atveju, kai pieno per akis, vaikas pasisotina greitai, o paskui pyksta, kad bėga pienas, nori tiesiog žįsti, čiulptukas taip pat gelbsti.

Pradžioje naudojome kaučiukinį vyšnios formos čiulptuką, bet jie labai greitai nusidėvi ir per porą savaičių pasidaro lipnoki, pradeda kibti dulkelės. Tada perėjome prie Avent klasikinio dėl girdėtų rekomendacijų, patikimo gamintojo, mielo dizaino. Jis visai tiko, nors man atrodė gana kietokas.

Pasitaikius progai testuoti Avent ultra soft, susidomėjau ir štai, jau savaitė čiulptukus mažoji naudoja. Kuo jie man patinka?

  • yra minkštesni už klasikinį Avent čiulptuką;
  • sparneliai lankstūs, nepalieka nuospaudų ant veiduko;
  • lengvai nusiplauna, aptakios formos, nėra, kur kauptis nešvarumams;
  • gražaus dizaino, apvalūs, pastelinių spalvų;
  • pakuotėje jų yra du, kartu su sterilizavimo dangteliu, tad visuomet gali turėti švarų atsarginį, patogu nuplauti.
Kiek kartų sunkiau auginti du vaikus?

Kiek kartų sunkiau auginti du vaikus?

Kai antrąsyk laukiausi, labai traukė pokalbiai su dviejų vaikų tėvais. Vieni, dalindamiesi patirtimi, sakydavo, kad auginti du vaikus nėra taip jau sunku, kaip galima manyti, na, gal pusantro karto sunkiau nei prieš tai. Kiti, įsivažiuojant pokalbiui, įspėdavo neturėti per didelių lūkesčių, nes su dviem pametinukais vaikais yra sunkiau, nei būtų, pavyzdžiui, auginant dvynukus – galima sakyti, trigubai sunkiau, nei buvo su vienu.

Šįryt, sukdama ratus vežimėliu, galvojau: tai kiek kartų mums su dviem vaikais yra sunkiau, nei buvo prieš tai? Ir kas gi lemia nuomonę, kad du pametinukus auginti yra trigubai sunkiau nei vienturtį vaiką? Tad grįžusi ėmiau ir surašiau visus sau tikėtus ir netikėtus aspektus. Pradėsiu nuo sunkesnių, nei tikėjausi, momentų.

  1. Pirmagimio krizių paūmėjimas. Turbūt daugumai teko girdėti apie tokį plačiai paplitusį reiškinį kaip dvimečio krizė. Tuomet įsivaizduokite vaiką, kuris kaip tik labai pamėgo žodžius „ne“ bei „aš pats“ ir tuo pat metu buvo negailestingai nukarūnuotas. Iki šiol besąlygiškai mylėtas tėvų, močiučių ir senelių, dabar turi tobulą kniurksintį konkurentą. Kitų akyse jis pernakt tampa didžiuoju, ir tikrai labai sunku suvaldyti savo lūkesčius apie dvimečio emocijų savireguliaciją. Natūraliai krizė, kuri gal nebūtų buvusi tokia aštri, paūmėja, nes mamos rankos labai dažnai užimtos, tenka dalintis dėmesiu, o dar prisideda visos šeimos nuovargis dėl naujo gyvenimo ritmo ir naujagimio čepsėjimo naktimis.
  2. Skirtingo amžiaus vaikų poreikiai. Jei kūdikį reikia kuo greičiau įkišti į kombinezoną ir guldyti į vežimą, didysis kaip tik su pasimėgavimu pareiškia „aš pats“ ir bando segtis paltuko sagas. Jei mažasis pabus vos vežimui sustojus, tai vyresnį sunku prikalbinti palikti visus pagaliukus ir akmenukus bei žygiuoti pirmyn. Žanro klasika pavadinčiau momentą, kai vienas pagaliau užmiega, o kitas pabunda, tvirtai žinodamas, kad jo poreikiai privalo būti patenkinti.
  3. Mamos kūno nuovargis po nėštumų ir gimdymų. Mamos sveikata labai svarbi vaisiui, vėliau – žindomam kūdikiui. Pastebėjau, kad antrojo nėštumo metu ir po jo dažniau kibo peršalimo ligos. Besilaukdama bardavau save už kiekvieną pirmagimės kilstelėjimą ir nepasirūpinimą savo poilsiu. Ką jau kalbėti apie proporcijų svyravimus, po kurių kūnas turi atsistatyti.

Tačiau, nepaisant šių sunkumų, gimus antram vaikui užplūdo toks lengvumas, kad netrukus tvirtai žinojau, jog norėčiau turėti dar daugiau vaikų. Jei įdomu, kokie tie „lengvumai“ ir kodėl su dviem pametinukais yra tik truputį, na, pusantro karto, sunkiau, kviečiu skaityti toliau.

  1. Komandinis darbas ir sutuoktinių ryšio dinamika. Kartais pasijaučiu, lyg žaistume kokį komandinį žaidimą. Vienas vaikas – man, kitas – tau, dabar apsikeičiame, ir… Pergalė! Abu užmigdyti. Įgudę žaidžiame be žodžių, per krizes vienas kitą palaikome. Niekada nebūna taip, kad neturėtume ką veikti. Jausmas toks, kad dabar mudu dirbame petys į petį, esame šeimos uola, atsakingi už mažųjų saugumą ir gerovę.
  2. Darbo našumas. Iki šiol mane stebina užplūstantis džiaugsmas, kai per tą patį laiką pavyksta padaryti taip, kad šeimos narių poreikiai būtų patenkinti. Bežindant mažąją, vyresnėlė ateina ir prisiglaudžia šalia, skaitome knygą. Smagu vaikus maudyti kartu, tikra laimė, kai pavyksta abi vienu metu užmigdyti. Antrasis vaikas atkeliauja į šeimą, kur jau yra nusistovėjęs vaikiškas ritmas, jis natūraliai įsilieja į šią rutiną. O jei dar taip kaip mums netyčia pavyksta pagimdyti abi mergaites tą pačią metų dieną, sutaupai rūbeliams ir gimtadieniui.
  3. Ankstesnė patirtis. Kūnas turi atmintį. Antrasis gimdymas greitesnis, žindymas sklandesnis, antrasis vaikas greičiau auga. Esu jau kitokia mama – nebepildau žindymo žurnalo, nežadinu valgyti naktimis kas keturias valandas, labiau pasitikiu savimi.
  4. Vaikų ryšys ir netikėta vyresnėlio branda. Man įstrigo mintis iš vieno seminaro apie pasiruošimą antrojo vaiko gimimui: „Nukarūnavęs savo karaliuką, jam padovanoji viso gyvenimo draugą.“ Visi smagiausi mano pačios vaikystės vaizdiniai įtraukia seserį. Būdavau pasiruošusi prikulti kiekvieną, kuris drįstų ją nuskriausti. Panašią atsakomybę stebiu savo dvimetės elgesyje: ji pirma atbėga prie lopšio, sesei atsibudus; sunerimsta, kai mažoji ima verkti; „Čia MANO leliukas“, – su pasididžiavimu pareiškia praeiviams; yra įsijautusi į pagalbininkės vaidmenį. Kadangi mano rankos dažnai būna užimtos ir neturiu galimybės padėti kiekviename žingsnyje, vyresnėlė darosi savarankiškesnė, greičiau įvaldo naujus įgūdžius. Džiaugiuosi netikėta jos branda. Turės ko išmokyti mažąją. Kaip mano anyta sako: „Auklėjome pirmą vaiką, o jis savo pavyzdžiu auklėjo kitus.“

Apskritai, kalbant apie vaikus, negali būti skaičiavimo. Tačiau norėjosi šmaikščiai pavaizduoti, kad sunkumai po antrojo vaiko gimimo yra laikini, o „lengvumai“ esminiai.

Man rodos, kuo daugiau namuose gyvybės, tuo mažiau juose perfekcionizmo ir įtampos. Man labai džiugu matyti, kad artėjame prie itališkos šeimos savimonės – namai vis pilnesni. Meilės ir vietos visiems užteks. Du vaikus auginti yra tik truputį, na, pusantro karto, sunkiau, o džiaugsmo begalybę kartų daugiau.

Muzikinio albumo apžvalga ir interviu su jo autore Ilona Papečkyte

Muzikinio albumo apžvalga ir interviu su jo autore Ilona Papečkyte

Ne taip jau paprasta atrasti gražios lietuviškos muzikos vaikams, tad noriu pristatyti vieną mūsų mėgstamą albumą.

Tai kūrėjos, muzikos ir dailės terapeutės Ilonos Papečkytės muzikinis rinkinys „Čiuku čiuku traukinukas“, sudarytas iš subtiliai melodingų, šmaikščių, neilgų dainelių. Jose apdainuojamas vaiką traukiantis vaizdų ir garsų pasaulis: traukinys, dramblys, žirafa, krokodilas, žirgeliai, skėtis, sūpuoklės, laikrodis su gegute, virdulys, troleibusas, cirkas ir kitos labai svarbios temos.

Dar metų neturintys ir nekalbantys klausytojai gali dainuoti kartu, nes dainelėse gausu garsažodžių kaip „a-a-a“, „šu šu šu“, „tapu tapu tap“ ir pan. Užliūliuoja autorės balsas ir daugybė gyvų pritariančių instrumentų. Vyresni vaikai, išmokę daineles, vėliau gali dainuoti patys, pasinaudodami instrumentuotėmis. Albumą išleido leidykla „Nieko rimto“. Įsigyti galite parduotuvėse, knygynuose ar internetu.

Pakalbinta Švelnios tėvystės, Ilona atsakė į tris klausimus:

Kas labiausiai įkvepia kurti muziką vaikams? Mane rašyti vaikams įkvėpė  patys mano į pasaulį atėję vaikai – dukrytės Elena ir Marija, ir nuostabiausioji Lietuvos poetų, rašančių vaikams, poezija. Vėliau prisidėjo ir sutikti gyvenimo kelyje nuostabūs vaikai, kuriuos tėveliai atvedė į mano įkurtą ir vadovaujamą ,,Vaikų ir jaunimo dainos teatrą“.

Koks juokingiausias įvykis, kurį atsimenate iš savo koncertų vaikams? Gal smagiausias atvejis, kai pakvietus vaikus ant scenos, pradėjo lipti visi vaikai.

Ką patartumėte tėvams, norintiems paskatinti vaikų kūrybiškumą? Svarbiausia, vaikų nekritikuoti, iš jų nesijuokti, padrąsinti.

***
Muzikuokite su savo vaikais!

4 švelnios tėvystės principai

4 švelnios tėvystės principai

4 švelnios tėvystės principai:

1. Pusiausvyra: neieškojimas kraštutinių „metodų“ ir greito rezultato, švelni auklėjimo kryptis ir vadovavimasis savo tėviška intuicija.
2. Unikalus asmeninis ryšys: kiekvieno šeimos nario autentiškumo bei netobulumo priėmimas, tarpusavio pagarba ir pasitikėjimas.
3. Švelnumo prisiminimas brėžiant ribas: aiškios ribos, kurios brėžiamos ne autoritariškai, o per empatišką kontaktą su vaikui, jam paaiškinant pasaulio taisykles suprantama kalba ir forma. Toks būdas stiprina santykį, o ne griauna jį.
4. Žaismingumas: žvelgimas į savo šeimos raidą per žaidimą ir juoką. Prisiminimas, kad ne tik vaikai mokosi būti šiame pasaulyje, bet ir tėvai iš naujo mokosi gyventi, tapę tėvais. O kaip lengviau kažką išmokti nei per žaidimą?