Moters kūne, esi stipruolis

Moters kūne, esi stipruolis

Kai susilaukiau pirmagimės, patyriau santykių su savo kūnu renesansą. Stebėjausi, kaip vis mano pačios peiktasis gebėjo iš mažos sėklytės užauginti žmogų. Jis išsipūtė kaip balionas, o paskui susitraukė ir apsimetė, kad čia nieko tokio neįvyko. Kūnas pats žinojo, kaip tą žmogų pagimdyti, o vėliau jį  pusę metų maitino vien iš savo atsargų.„Drauguži, tu pavarai“, norėjosi kartais pasakyti.

 

Frida Kahlo, „Šaknys“, 1943.

Perskaičiusi vis kokį straipsnį, atrasdavau tai iš naujo. Štai, pavyzdžiui, naujausiuose moksliniuose tyrimuose nustatoma, kad nėštumo metu vaisiaus DNR ir ląstelės gali įveikti hematoencefalinį barjerą ir atsiduria motinos smegenyse. Tai siejama su mažesne motinos vėžio rizika. Tad po gimdymo kūnas tiesiogine to žodžio prasme atjaunėja ir regeneruojasi.

Motinos pienas keičia savo sudėtį kasdien, priklausomai nuo signalų apie kūdikį. Žindomi kūdikiai mažiau serga, nes su pienu gauna reikalingus antikūnius. Pasitaiko atvejų, kai motinos žindo du skirtingo amžiaus vaikus ar globotinius. Kūnas sureguliuoja, kad skirtingo amžiaus vaikai, žindomi iš skirtingų pusių, gautų savitos sudėties pieną.

Atsimenu, dar paauglystėje mokyklos draugė pasakojo įspūdžius apie gyvenimą su kelių mėnesių amžiaus broliu. Ji tuomet suprato moterų figūrai būdingo liemens linkio paskirtį: čia labai patogu atremti nešiojamą mažylį. O ar žinojote, kodėl dažnai mamų kairioji ranka raumeningesnė už dešinę? Nes kairėje rankoje mamos nešioja kūdikį, kol su kita ranka atlieka įvairius buities darbus. Nustatoma, kad kairėje pusėje kūdikius dažniau glaudžia iki 85 proc. moterų. Pasirodo, kad glaudžiant kūdikį kairėje kūno pusėje, aktyvuojamas dešinysis smegenų pusrutulis. Jis atsakingas už kalbą ir emocinių signalų interpretaciją. Šie gebėjimai yra esminiai, kuriantis motinos ir vaiko ryšiui.

Jis, mūsų kūnas, pats žino, kaip tvarkyti reikalus. Ir mes dažniausiai tos vidinės jo išminties visai nematom. Pripažinkime, niekas kitas mūsų kūno taip nepeikia kaip mes pačios. Nuolat užsiimame psichologiniu smurtu prieš jį.

Jis vertas besąlyginės meilės ir pagarbos. Ir aš čia nerašysiu apie tą meilę, kuri pasireiškia, kai nuvažiuoji ir pati sau nusiperki perlų auskarus. Kiekvienai ta meilė suvokiama skirtingai, svarbu atrasti savo būdus. Tačiau norisi akcentuoti, kad tai, kaip santykis su mūsų kūnu reikšis, turės didelės įtakos mūsų dukterų santykiui su savuoju kūnu. Aš jau pastebėjau, kaip mano dvimetė prieš maudynes vonioje išsitraukė svarstykles ir atsistojo „įvertinti savo svorio“, kopijuodama mane. Lygiai taip pat ji nukopijuos ir meilę ar nemeilę sau. O norėčiau, kad ji nuo pat mažens galvotų:„Mano kūne, esi stipruolis. Tu gali viską.“

Ilga kelionė namo: ką patiria neišnešiotų kūdikių mamos?

Ilga kelionė namo: ką patiria neišnešiotų kūdikių mamos?

Lapkričio 17 d. minima Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena. Visada šalia neišnešioto kūdikio yra jo mama. Anksčiau laiko pagimdžiusios moterys dažniau susiduria su psichologiniais sunkumais – nerimu, depresija, potrauminiu stresu. Tik nedidelė dalis gauna reikalingą psichologinę pagalbą. Kol visi susikoncentravę į vaikelį, mama lieka antrame plane.

Nuotraukos autorius: Gediminas Stanaitis

„Visur girdi vaikus, matai laimingus žmones, laimingas šypsenas, žmonės išsiveža mažus vaikus namo, ir kūdikius, ir… O tu išgirsti: „Dar negalima matyti savo vaiko, ateikit vėliau“.“

Prieš dvejus metus atlikau mokslinį tyrimą „Neišnešiotą kūdikį pagimdžiusių moterų savęs patyrimas“. Tyrimo dalyvių pasakojimuose susipynė psichologinis skausmas ir egzistencinis motinystės džiaugsmas. Pasiremdama savo ir kitų tyrimų atradimais, noriu aprašyti, ką neišnešiotukų mamos patiria per ilgą savo kelionę namo.

Nuotraukos autorius: Gediminas Stanaitis

Nerami naujo gyvenimo pradžia

Nėštumas ir gimdymas visuomenėje dažnai vaizduojami idealistiškai. Kiek daug mielų rūpesčių! Viena po kitos skaitomos knygos, lankomi žindymo ir naujagimio priežiūros kursai, ruošiamas gimdymo planas, rūšiuojami daiktai… Tačiau kai kurie vaikeliai į šį pasaulį pasibeldžia labai netikėtai, nespėjus pasiruošti nei praktine, nei vidine prasme.

Penktasis nėštumo mėnesis, dar neseniai mama pajautė pirmuosius kūdikio judesius, o dabar ji greitosios pagalbos automobilyje, nes staiga nubėgo vaisiaus vandenys. Arba kita mama jau trečia savaitė guli ligoninėje, nes jos vaisiaus svoris neauga; paskirtas lovos režimas, nuolat sekami vaisiaus širdies dūžiai. Niekas negali pasakyti, kas jų laukia. Niekas negali nuraminti, kad viskas tikrai bus gerai.

Susidūrusios su priešlaikiniu gimdymu, moterys patiria šoką dėl situacijos netikėtumo, jaučia baimę dėl grėsmės kūdikio gyvybei ir sveikatai. Nerimas dėl vaiko sveikatos išlieka ir vėliau. Dalis moterų sunkiai išgyvena motinystės virsmą: nepavyksta įsisąmoninti, kad jau tapo mama, susitaikymas su nauju vaidmeniu užtrunka. Neišnešiotukų mamos kartais linkusios save nepagrįstai kaltinti dėl šios situacijos ir vis ieškoti atsakymo: Kodėl taip atsitiko būtent man?“

Nuotraukos autorius: Gediminas Stanaitis

Fizinio ryšio su savo kūdikiu ilgesys

Dažniausiai po priešlaikinio gimdymo mama savo kūdikio negali priglausti prie krūtinės ar pirmąsyk pažindyti. Dėl sveikatos būklės neišnešiotukai atskiriami nuo mamų, jiems teikiama būtina medicininė pagalba.

Ką tik pagimdžiusios moterys šį atskyrimą išgyvena kaip itin skausmingą. Nesvarbu, kiek jis truktų, laikas be savo vaiko atrodo labai ilgas. Kartais pačių gimdyvių sveikatos būklė yra kritinė. Dėl fiziologijos, patirto streso ir atskyrimo nuo kūdikio žindymo pradžia gali būti sunkesnė, nes ne visada yra pieno. Mamos pieno nepakeičiama verte šiais laikais neabejojama, tačiau tenka įdėti daug darbo jį nusitraukiant ir lašas po lašo nešant savo kūdikiui.

Šalia patirtų sunkumų, skleidžiasi ir esminės laimės tema. Tai pirmasis susitikimas su kūdikiu, pirmasis jo priglaudimas. Vėliau nemažą dalį laiko neišnešiotukų mamos praleidžia kengūruodamos“: nuogą kūdikį, nors ir apraizgytą medicininiais laideliais, laikydamos prie nuogos savo krūtinės. Moksliškai įrodyta, kad Kengūros metodas padeda kūdikiams greičiau sustiprėti, augti jų svoriui, normalizuotis širdies ritmui ir kvėpavimui. Taip pat kengūravimas teigiamai veikia ir mamos hormoninę sistemą, tad ir emocinę būklę bei pieno gamybą.

Kaip įvardino šio tyrimo dalyvės, fizinis ryšys su kūdikiu joms buvo geriausiais vaistas, bene vienintelis ir pagrindinis įrankis, kuriuo motina gali padėti savo kenčiančiam kūdikiui.

Draugystę nelaimėje atrasi

Pradžioje moteris, susilaukusias neišnešioto naujagimio, dažnai lydi vienišumo, atskirtumo nuo pasaulio jausmai. Jų savijautai labai svarbus vyrų vaidmuo. Tai vyras atlieka tarpininko ir atramos vaidmenį, galbūt net pirmas pamato kūdikį, atneša žinių iš medicinos personalo. Kiekvienas sukrėtimas yra išbandymas poros santykiams. Tačiau glaudžiame ryšyje išlaikyti išbandymai labai sustiprina.

Dar vienas resursas – santykiai su kitomis neišnešiotukų mamomis. Ligoninėje užsimezga gyvenimo draugystės, moterys atranda bendrystę ir gali pasijusti tikra „mamų komanda“. Daugybė mamų, jau užauginusių neišnešiotus kūdikius, buriasi į asociacijas, aktyviai savanoriauja, padeda kitoms šeimoms, veda savitarpio pagalbos grupes.

Nuotraukos autorius: Gediminas Stanaitis

Daugybė dienų ligoninėje

Neišnešiotukų mamoms ligoninėje tenka praleisti ilgą laiką. Viena pažįstama mama pasakojo, kaip į ligoninę atvyko su žieminiais rūbais, čia praleido visą pavasarį ir tik vasarai įpusėjus galėjo grįžti į namus.

Pradžioje paskirtomis valandomis mamos lanko naujagimius intensyvios terapijos skyriuje ir neša savo pieną. Vėliau, jiems sustiprėjus, kengūruoja, išmoksta rūpintis – ne tik keisti sauskelnes ar žindyti, bet ir stebėti medicininę aparatūrą, reaguoti į jos rodiklius. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kuo daugiau moterims leidžiama įsitraukti į vaiko slaugymą, tuo geresnė jų emocinė būklė.

Vis dėlto dažnai ligoninės aplinka moteris slegia, kelia kontrolės praradimo, bejėgiškumo jausmus. Pasitaiko atvejų, kai gimdyvės, atskirtos nuo savo kūdikių, paguldomos į tą pačią palatą kaip ir moterys, pagimdžiusios laiku. Kai viena mama neatsigina sveikintojų su gėlėmis, kita mama skaičiuoja minutes, kada vėl galės eiti į reanimaciją nunešti pieno. Nors iš medicinos personalo tikimasi vilties ir konkrečių atsakymų, dažnai niekas tokios informacijos suteikti negali. Tad neišnešiotukų mamas toliau lydi neapibrėžtumas. Reikiamos psichologinės pagalbos kreipiasi tik maža dalis moterų.

Kūdikiui stiprėjant, hospitalizacija tampa vis lengviau pakeliama. Čia moterys įgyja pirmuosius motinystės įgūdžius. Tyrimo dalyvės ligoninę vadino antrais namais“, reiškė dėkingumą medicinos personalui už išgelbėtas vaikų gyvybes.

Sakoma, kad neišnešiotukai yra tikri kovotojai, bet ne mažesnės kovotojos yra jų mamos. Minėdami Pasaulinę neišnešiotų naujagimių dieną, palaikykime jas ilgoje kelionėje namų ir ramybės link.

Nuotraukų autorius: Gediminas Stanaitis