Šeima kaip kokia puzlė. Man kartais sunku patikėti, kaip netikėtai ir darniai skleidžiasi savybės, kurias vaikai atsineša gimdami. Jei turėjom vieną, kuri gyva nuotykiais, judėjimu, aktyviu kontaktu su žmonėmis (net migdantis reikia stipriai apsikabinti, geriausia, kad žandai liestųsi), tai štai, prašom, kita puzlės dėlionė, kita mergytė. Ji geriausiai jaučiasi namie, keliauja tik pro sukąstus dantis, noriai bendrauja, bet vėliau aiškiai parodo, kad nori savo erdvės, užmiega, kai baigiasi fizinis kontaktas, padėta į lopšelį. Tie patys tėvai, tie patys „metodai“, tik atradimas naujas: nuo mūsų mažiau priklauso, nei galvojom iki šiol. #visiemspagalporeikį #švelnitėvystė

%d bloggers like this: