Kai antrąsyk laukiausi, labai traukė pokalbiai su dviejų vaikų tėvais. Vieni, dalindamiesi patirtimi, sakydavo, kad auginti du vaikus nėra taip jau sunku, kaip galima manyti, na, gal pusantro karto sunkiau nei prieš tai. Kiti, įsivažiuojant pokalbiui, įspėdavo neturėti per didelių lūkesčių, nes su dviem pametinukais vaikais yra sunkiau, nei būtų, pavyzdžiui, auginant dvynukus – galima sakyti, trigubai sunkiau, nei buvo su vienu.

Šįryt, sukdama ratus vežimėliu, galvojau: tai kiek kartų mums su dviem vaikais yra sunkiau, nei buvo prieš tai? Ir kas gi lemia nuomonę, kad du pametinukus auginti yra trigubai sunkiau nei vienturtį vaiką? Tad grįžusi ėmiau ir surašiau visus sau tikėtus ir netikėtus aspektus. Pradėsiu nuo sunkesnių, nei tikėjausi, momentų.

  1. Pirmagimio krizių paūmėjimas. Turbūt daugumai teko girdėti apie tokį plačiai paplitusį reiškinį kaip dvimečio krizė. Tuomet įsivaizduokite vaiką, kuris kaip tik labai pamėgo žodžius „ne“ bei „aš pats“ ir tuo pat metu buvo negailestingai nukarūnuotas. Iki šiol besąlygiškai mylėtas tėvų, močiučių ir senelių, dabar turi tobulą kniurksintį konkurentą. Kitų akyse jis pernakt tampa didžiuoju, ir tikrai labai sunku suvaldyti savo lūkesčius apie dvimečio emocijų savireguliaciją. Natūraliai krizė, kuri gal nebūtų buvusi tokia aštri, paūmėja, nes mamos rankos labai dažnai užimtos, tenka dalintis dėmesiu, o dar prisideda visos šeimos nuovargis dėl naujo gyvenimo ritmo ir naujagimio čepsėjimo naktimis.
  2. Skirtingo amžiaus vaikų poreikiai. Jei kūdikį reikia kuo greičiau įkišti į kombinezoną ir guldyti į vežimą, didysis kaip tik su pasimėgavimu pareiškia „aš pats“ ir bando segtis paltuko sagas. Jei mažasis pabus vos vežimui sustojus, tai vyresnį sunku prikalbinti palikti visus pagaliukus ir akmenukus bei žygiuoti pirmyn. Žanro klasika pavadinčiau momentą, kai vienas pagaliau užmiega, o kitas pabunda, tvirtai žinodamas, kad jo poreikiai privalo būti patenkinti.
  3. Mamos kūno nuovargis po nėštumų ir gimdymų. Mamos sveikata labai svarbi vaisiui, vėliau – žindomam kūdikiui. Pastebėjau, kad antrojo nėštumo metu ir po jo dažniau kibo peršalimo ligos. Besilaukdama bardavau save už kiekvieną pirmagimės kilstelėjimą ir nepasirūpinimą savo poilsiu. Ką jau kalbėti apie proporcijų svyravimus, po kurių kūnas turi atsistatyti.

Tačiau, nepaisant šių sunkumų, gimus antram vaikui užplūdo toks lengvumas, kad netrukus tvirtai žinojau, jog norėčiau turėti dar daugiau vaikų. Jei įdomu, kokie tie „lengvumai“ ir kodėl su dviem pametinukais yra tik truputį, na, pusantro karto, sunkiau, kviečiu skaityti toliau.

  1. Komandinis darbas ir sutuoktinių ryšio dinamika. Kartais pasijaučiu, lyg žaistume kokį komandinį žaidimą. Vienas vaikas – man, kitas – tau, dabar apsikeičiame, ir… Pergalė! Abu užmigdyti. Įgudę žaidžiame be žodžių, per krizes vienas kitą palaikome. Niekada nebūna taip, kad neturėtume ką veikti. Jausmas toks, kad dabar mudu dirbame petys į petį, esame šeimos uola, atsakingi už mažųjų saugumą ir gerovę.
  2. Darbo našumas. Iki šiol mane stebina užplūstantis džiaugsmas, kai per tą patį laiką pavyksta padaryti taip, kad šeimos narių poreikiai būtų patenkinti. Bežindant mažąją, vyresnėlė ateina ir prisiglaudžia šalia, skaitome knygą. Smagu vaikus maudyti kartu, tikra laimė, kai pavyksta abi vienu metu užmigdyti. Antrasis vaikas atkeliauja į šeimą, kur jau yra nusistovėjęs vaikiškas ritmas, jis natūraliai įsilieja į šią rutiną. O jei dar taip kaip mums netyčia pavyksta pagimdyti abi mergaites tą pačią metų dieną, sutaupai rūbeliams ir gimtadieniui.
  3. Ankstesnė patirtis. Kūnas turi atmintį. Antrasis gimdymas greitesnis, žindymas sklandesnis, antrasis vaikas greičiau auga. Esu jau kitokia mama – nebepildau žindymo žurnalo, nežadinu valgyti naktimis kas keturias valandas, labiau pasitikiu savimi.
  4. Vaikų ryšys ir netikėta vyresnėlio branda. Man įstrigo mintis iš vieno seminaro apie pasiruošimą antrojo vaiko gimimui: „Nukarūnavęs savo karaliuką, jam padovanoji viso gyvenimo draugą.“ Visi smagiausi mano pačios vaikystės vaizdiniai įtraukia seserį. Būdavau pasiruošusi prikulti kiekvieną, kuris drįstų ją nuskriausti. Panašią atsakomybę stebiu savo dvimetės elgesyje: ji pirma atbėga prie lopšio, sesei atsibudus; sunerimsta, kai mažoji ima verkti; „Čia MANO leliukas“, – su pasididžiavimu pareiškia praeiviams; yra įsijautusi į pagalbininkės vaidmenį. Kadangi mano rankos dažnai būna užimtos ir neturiu galimybės padėti kiekviename žingsnyje, vyresnėlė darosi savarankiškesnė, greičiau įvaldo naujus įgūdžius. Džiaugiuosi netikėta jos branda. Turės ko išmokyti mažąją. Kaip mano anyta sako: „Auklėjome pirmą vaiką, o jis savo pavyzdžiu auklėjo kitus.“

Apskritai, kalbant apie vaikus, negali būti skaičiavimo. Tačiau norėjosi šmaikščiai pavaizduoti, kad sunkumai po antrojo vaiko gimimo yra laikini, o „lengvumai“ esminiai.

Man rodos, kuo daugiau namuose gyvybės, tuo mažiau juose perfekcionizmo ir įtampos. Man labai džiugu matyti, kad artėjame prie itališkos šeimos savimonės – namai vis pilnesni. Meilės ir vietos visiems užteks. Du vaikus auginti yra tik truputį, na, pusantro karto, sunkiau, o džiaugsmo begalybę kartų daugiau.

%d bloggers like this: