Negalime sukontroliuoti, kokie iššūkiai ateityje laukia mūsų vaikų. Tačiau daug ką galime.

Man įsiminė neseniai girdėta mintis, kad mūsų sodai, poros santykiai ir vaikai labai gražiai atspindi tai, kiek rūpesčio ir pastangų buvo įdėta. Tai yra neginčijamas dėsnis: mūsų tikras dėmesys ir meilė įkrauna vaikus šviesa visam gyvenimui. Ir priešingai, tėvų smurtas, atstūmimas ar nepriežiūra palieka slegiančius vidinius konfliktus, kuriuos augančiam žmogui tenka temptis ilgai.

Knygoje “Kūnas mena viską” aprašomas įdomus tyrimas apie tai, kaip motinų žiurkių elgesys siejosi su vėlesniu žiurkiukų reagavimu į gyvenimo stresus: "Vieną iš labiausiai cituojamų epigenetikos eksperimentų atliko Makgilio universiteto tyrinėtojas Michaelas Meaney, kuris tyrinėja naujagimius žiurkiukus ir jų motinas. Jis nustatė, kad laikas, kiek motina žiurkė laižys ir prižiūrės savo žiurkiukus pirmąsias dvylika valandų po gimimo, turi įtakos naujagimių cheminėms medžiagoms, reaguojančioms į stresą, ir pakeičia daugiau kaip tūkstančio genų struktūrą. Žiurkiukai, kuriuos motina stipriai ir nuolat laižė, yra stipresni ir streso metu gamina mažiau streso hormonų nei žiurkiukai, kurių motinos buvo ne tokios dėmesingos. Jie taip pat greičiau atsigaudavo po streso - šią apie šaltakraujiškumą liudijančią savybę žiurkės po to turi visą gyvenimą. Tokių žiurkiukų hipokampe (pagrindiniame mokymosi ir atminties centre) išsivysto stipresni ryšiai, todėl jiems geriau sekasi išsiugdyti labai svarbų graužikams įprotį - surasti kelią per labirintą.” (“Kūnas mena viską”, B. Van Der Kolk, 246-247 psl., cit. pgl. Meaney & Ferguson, 2010). Žiurkių mamų rūpestis keitė žiurkiukų genų struktūrą ir didino atsparumą stresui! 🤯

Mes nežinome ir negalime pilnai sukontroliuoti, koks gyvenimas ir kokie iššūkiai ateityje laukia mūsų vaikų. Bet mes galime dabar ir kasdien vaikus priimti, girdėti, kalbinti, myluoti, glausti, taip kurdami vidinį saugumo pamatą, į kurį visada galės remtis.