Švelni tėvystė yra apie vaiko fizinių, psichologinių, dvasinių poreikių pažinimą ir atliepimą. Kūdikystėje esminiai poreikiai patenkinami žindant: ne tik mitybos, teisės į sveikesnį gyvenimą, bet ir saugumo, šilumos, ryšio. Susiruošusi aprašyti savo žindymo istoriją, galvoju apie situacijas, kurios man ją simbolizuotų.

Pirmąsyk tapau mama. 37 nėštumo savaitė ir 5 dienos. Dar visą baltą, lipnią naujagimę uždeda man ant krūtinės. Jaučiu, kaip kūną užplūsta oksitocinas. Medicinos personalas palieka mus vienus. Bandau pažindyti, niekaip nepavyksta. Ji greitai užmiega, pirmomis dienomis vargstame žadindami. Svoris krenta – jau daugiau nei 10 proc. Priešpienio daug, bet ji nemoka žįsti. Maitinu šaukšteliu, kuris atrodo milžiniškas prie jos burnytės.

Pirmagimei 10 mėn. Gulime ligoninėje. Gydytojas paskiria viena lašeline mažiau, nes  žindau. Ačiū Dievui, nereikės iš naujo vesti kateterio į tą mažą rankutę.

Antrąsyk tapau mama. Buvo gimdymo komplikacijų, tad mus su mažąja porai valandų atskyrė. Nors sukasi galva, apsimetu normalia, kad tik greičiau atneštų vaiką pamaitinti. Atneša, maitinu, mums abiems sekasi puikiai. Ramu.

Mažajai 5 mėn. – ji didžiausia pieno fanė. Anksčiau galvojau, kad žindymas yra mano pareiga. Susilaukus antros dukters ėmiau galvoti, kad tai – privilegija. Kokiu gi kitu laiku galėčiau pagulėti išsidrėbusi vidury dienos? Kai vakare po maudynių paguldau ir priartėju prie jos, žino, kas laukia. Kartais kvatoja iš džiaugsmo balsu.

Jordan Witt nuotr. / unsplash.com

Visuomenėje apie žindymą dažnai kalbama pasitelkiant kraštutinumus. Viena pusė jį apibūdina idealistiškai, kalba kaip apie malonumą teikiantį, savaime suprantamą dalyką, kita pusė išryškina žindymo sunkumus, itin skausmingą, nemalonią patirties pusę. Šie keli ryškiausi mano žindymo istorijos kadrai man reiškia, kad žindymas yra visoks. Man tai jausmingas, kartais skausmingas, iki kaulų smegenų paliečiantis procesas. Pradžioje dėl jo gali tekti pakovoti. Tai kaip šokis, kur abu partneriai – mama ir kūdikis – turi išmokti žingsnelius. Kai pora susigroja, šokis tampa lengvas, pradeda džiuginti. Nepaisant visų sunkumų, žindymas man pirmiausia reiškia nesuskaičiuojamą skaičių valandų, kurias praleidau labai arti kiekvieno savo vaiko.

Kai pirmąkart laukiausi, lankiau puikius žindymo kursus, organizuojamus sertifikuotos žindymo konsultantės Rasos Siudikienės (www.mamospienas.lt). Man šie kursai padėjo atskirti patikimą informaciją nuo mitų, supažindino su žindymo fiziologija, pagrindiniais pieno gamybos principais. Prisipažinsiu, nėštumo metu kartais pasvarstydavau  “Kam čia reikia mokytis apie žindymą? Juk čia natūralus dalykas.” Tačiau po gimdymo džiaugiausi, kad turiu aiškią poziciją šiuo klausimu. Dar ligoninėje (naujagimiui palankioje) kiekviena slaugytoja ateidavo su vis skirtingais patarimais apie žindymą, tie patarimai kartais iš esmės prieštaraudavo vieni kitiems. Mamų, močiučių, draugių nuomonės susidūrus su žindymo problemomis taip pat skyrėsi. Turbūt būčiau visai susipainiojusi, neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne mano pačios pasiruošimas.

Pirmagimę žindžiau beveik 1 m. 8 mėn. Pirmus 6 mėn. maitinau išimtinai pienu, pagal poreikį, be jokio grafiko, nes man taip buvo paprasčiausia. Vėliau pamažu įvedžiau kitą maistą. Nuo 1 m. maitinau prieš miegą ir nakties metu, arba norėdama nuraminti, kai vaikas užsigaudavo, susijaudindavo, pervargdavo svetimoje vietoje. Atjunkyti sprendimą priėmiau jau pusę metų besilaukdama antrojo vaiko. Atsimenu, vieną vakarą laikiau vyresnėlę ant rankų ir pradėjau pasakoti istoriją apie leliuką, kuris gyvena pilve: kaip jis auga, kokio jis dydžio (buvo sėklytė, riešutėlis, dabar jau didesnis už obuolį), kad jam reikia maisto iš manęs. Sakiau: “O tau taip patinka kitas maistas, tu juk viską mėgsti valgyti.” Ji supratingai klausė, žiūrėjo į mane ir užmigo ant rankų. Tąnakt atsibudo du kartus ir nurimo, kai pasiūliau atsigerti iš puodelio. Kitas naktis nebesikėlė, pieno nebeprašė. Tačiau stengiausi dažniau ją glausti, myluoti, kad baigus žindymą, kūniško kontakto ji nesijaustų praradusi.

Žindydama antrąją dukrą galvoju, kad pirmieji žindymo metai yra prigimtinė vaiko teisė. Norėčiau maitinti kiek ilgiau nei pirmąją dukrą vien dėl pieno stebuklingos galios apsaugoti vaiką nuo virusų. Vis dėlto galvoju, kad jei mamai žindant jau paūgėjusį vaiką yra labai nemalonu, reikia pasitikėti kūno siunčiamais signalais. Didesniam vaikui svarbiau yra laiminga, pailsėjusi, besimėgaujanti gyvenimu mama nei pats žindymas.

Kokiomis nuostatomis vadovavausi?

  • Pienas gaminasi galvoje. Dauguma norinčių žindyti moterų gali tai daryti. Nustatyta, kad sėkmingiau žindo brandesnio amžiaus ir aukštesnio išsilavinimo moterys. Visų pirma, svarbu teigiamai nusiteikti žindymo atžvilgiu, t. y. Susitarti su savimi, kad tai yra prasminga ir graži motinystės dalis, didžiuotis savimi, kad deginu kūno riebalus ir gaminu kūdikiui geriausią maistą šiame pasaulyje. Antra, svarbu tą galvą pripildyti tinkama informacija dar besilaukiant.
  • Pienas pats nepasibaigia, kol mama maitina. Pieno gaminasi tiek, kiek vaikas jo suvalgo. Kai pergyvenau, kad dėl gerklės skausmo vyresnėlė kelias dienas atsisakė žįsti, išgirdau istoriją apie moterį, kuri dviems savaitėms buvo išvykusi į kelionę, pieno nenusitraukinėjo, o grįžusi vėl sėkmingai žindė savo dvimetį sūnų.
  • Jokių mišinukų po ranka. Kartais gali atrodyti, kad nieko tokio turėti atsarginį sprendimą. Bent jau mano istorijoje buvo ne viena situacija, kur lengvesnis kelias būtų buvęs duoti mišinuką ir buteliuką. O kartais vaikai po vieno-kito mišinuko paragavimo pasirenka jį, o ne mamos pieną, galbūt po mišinuko išmiega visą naktį ar pan. Nesinori čia rašyti apie palmių aliejų ir pieno miltelių žalą, net po vieno karto padidėjančią alergijų riziką. Svarbiausia, kad neskubant rinktis lengvesnio sprendimo, atsiranda teisingesnis, situacija išsisprendžia.
  • Krizių valdymas. Krizėmis galėčiau pavadinti keliasdešimt krūties uždegimų, kurie mane nuolat lankė pirmais abiejų mergaičių žindymo mėnesiais. Stiprus skausmas, šaltkrėtis, staigiai kylanti aukšta temperatūra, raudoni plėmai. Kai kurioms moterims, kai pieno gamyba labai gausi, laktostazės yra neišvengiamos. Man jas paskatindavo aptempta apranga, sušalimas, karštesnės dienos, kai vaikas suvalgo mažiau pieno, netinkama miego poza ir dar nežinia kas. Su laiku išmoksti nepasiduoti dėl krizės, o jas numatyti ir įvaldyti. Pajutus krūties uždegimo pradžią svarbu dažniau maitinti iš tos pusės, karštame duše gerai sušildyti skaudamą vietą, kylant temperatūrai išgerti antiuždegiminių vaistų (tų, kurie nepatenka į mamos pieną, pvz. ibuprofen).
  • Žindančių mamų draugystė yra tikra draugystė. Svarbu turėti kam paskambinti sunkiomis akimirkomis. Aš turiu šešis vaikus žindžiusią tetą, kuri man atrodo kaip švelnios motinystės simbolis.

Rašau šią istoriją ir žindau. Šis tinklaraštis yra žindymo ir migdymo valandų vaisius.

Rekomenduoju:

  1. Vitkauskas „Žindymas – nepakeičiamas kaip motinos meilė“.
  2. mamospienas.lt– žindymo kursai, video paskaitos, nemokami skaitiniai aktualiomis temomis, pvz. apie žindančių moterų mitybą.
  3. Fb grupė „Viskas apie žindymą”.
  4. La Leche lyga ir jų organizuojami žindančių moterų susitikimai:  https://www.facebook.com/LLLLietuva/.

Dave Clubb nuotr. / unsplash.com

%d bloggers like this: